Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

valdytis. Ji tiesiog pasiuto iš pykčio. Aš stovėjau su ietimi
rankoje ir sakalu ant peties ir klausiausi užgaulių jos žodžių.
Kuo labiau ji karščiavosi, tuo ramesnis dariausi aš. Ji kalbėjo
išblyškusiomis lūpomis:
- Tau visą laiką niekas daugiau nerūpėjo, tik prakeiktas
tavo likimas. Koks tu vyras? Kiti vyrai tvirtai vaikščioja že­
me, jie valgo, geria, medžioja, kariauja ir neužmiršta atiduo­
ti savo duoklės moterims. Jie sveiki ir nesuka galvos dėl nie­
kų. Kas iš to, kad tu aukštesnis ir stipresnis už kitus, jeigu tik
stebeiliji į šešėlius ir šnabždi kažką sau po nosimi, o vaikš­
čioji lyg sapnuodamas. Aš pavydėdavau net tarnaitėms to,
kad tarnai bent retkarčiais priremia jas prie sienos tamsioj
kertėj. Tau niekad manęs iš tikrųjų nereikėjo, o jei reikėjo,
tai tik tam, kad išperėčiau tau tokį pat pakvaišus} puskuni-
gaikštį. Kentaurai! Tik pamanykit. Pusė žmogaus, pusė ark­
lio. Geriau jau būtų visas arklys. Visi tik ir juokias, kad ta
antroji jūsų herbo pusė - ne arklys, o kumelė.
Aš sudrebėjau, kai ji užkliudė Šventaragį. Visa kita, ką ji
paistė, buvo niekai, ir aš tą žinojau, pagaliau ir ji pati, jeigu
ne pyktis, tikriausiai nebūtų taip kalbėjusi. Tačiau man labai
nepatiko, kad ji koneveikia Šventaragį. Aš sudrebėjau ir iš­
kėliau ietį. Tamsios spindinčios Visgalės akys išsiplėtė.
- Ne! - suriko ji. - Ne! Tu negali manęs nužudyti! Tu
neišdrįsi!
Aš nieko neatsakiau, tik pasūpavau ietį lyg ketindamas
sviesti.
- Aš kunigaikštienė! - dabar ji spiegė. - Aš tavo žmona,
girdi? Nedrįsk! Aš pašauksiu tarnus! Ei, gelbėkit! Ne, Uteni,
tu neišdrįsi.
(76)