Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

pamatau nieko, kas mane būtų sekęs. O vis dėlto kažkas
seka. Taip sekė mano tėvą, taip stebi ir Šventaragį. Mes visi
laukiame antpuolio. Kas čia yra, Varsai? Tu juk žinai.
Varsas nuryja suminkštėjusią nuo seilių mėsą: kąsnis pa­
mažu slenka jo stemple žemyn. Kambaryje tvyro rūgštokas
senatvės kvapas. Jo nenustelbia nė įvairiausios žolės, kurių
gausiai prikaišiota tarp sienojų.
- Žinau, - tyliai sako Varsas. - Žinau.
Kregždė įlekia į kambarį, apsuka ratą virš mūsų galvų, čirkš­
teli ir vėl išlekia laukan. Čia daug tų paukščių, bet dabar aš
įsijautrinęs ir kregždės įlėkimas vidun man atrodo ženklas,
kuriuo norima užčiaupti Varšui burną, neleisti jam nieko pa­
sakyti. Pusiau atodūsis, pusiau aimana išsiveržia iš manęs.
Mano pojūčiai įtempti iki ribos. Tačiau Varsas nemato viso
to. Dabar jis, įsmeigęs akis į vieną tašką, ieško žodžių, ku­
riais galėtų prakalbėti.
Taigi, sakau, Varsas man papasakojo.
- Viskuo kaltas Kentauras, - pasakė jis, - ir Jučas, Jerem-
ferdeno tarnas. Tai buvo seniai.
Varšo balsas čia stiprėjo, čia silpo, tarsi jis giedotų ilgą,
lėtą giesmę.
- Bet dar seniau pasirodė Mandazigo sūnus Atila, dėl žiau­
raus būdo pramintas Dievo Rykšte. Jis nužudė tris savo bro­
lius - Ačiarą, Rochą ir Bledoną - ir tolimų žemių karalaitę
su vienuolika tūkstančių niekuo nenusikaltusių mergelių. Jam
patiko srūvantis tirštas kraujas. Jis mėgavosi raudona spal­
va, ir jo šnervės virpėjo it vilko uosdamos salsvą karšto kraujo
kvapą. Išžudęs brolius, Atila vienas ėmė viešpatauti Vengri­
jos žemėje. Su penkiais šimtais savo genties vyrų, irgi trokš-
(64)