Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

Vasištą, pats tapo išminčium Višvamitra. O Jeremferdenas
nesiliovė šypsotis.
- Ak, Kornelijau, liaukitės. Tai jus žemina. Tai neverta jū­
sų puikaus matematinio proto. Jūs sutrikęs ir pametęs gal­
vą. Prisipažinkit ir pamatysit: pasidarys lengviau. Nemany­
kit, aš viską suprantu kuo puikiausiai: jūs paprasčiausiai pats
nežinot, kaip užbaigt šią istoriją. Jūs norėtumėt išeit iš jos
garbingai, bet... motoras sukasi tuščiai, jei taip galima pasa­
kyti. Aš matau jūsų sąmyšį: iš pradžių jūs tikitės išgąsdinti
mane pabaisom, paskui, kai nepasiseka, jūs blaškotės, neži­
nodamas ko griebtis. Aš per daug gerai jus pažįstu ir supran­
tu, kad įvedėt mane į labirintą tikėdamasis, jog aš išsigąsiu,
pasiklysiu, užsimiršiu. Jūs tikėjotės, kad visas šis šlamštas,
atleiskite už mano toną, kuriuo užgriozta jūsų atmintis, kaip
nors paveiks mane, užhipnotizuos, ir aš užmiršiu hipnotiš-
kam sapne, ko čia atėjau, pasikeisiu, tapsiu kitoks ir atsisa­
kysiu savo planų. Ar ne taip?
- Ir taip, ir ne, - atsakė Kornelijus. - Iš tiesų jūs labirinte,
bet aš neįvedžiau jūsų į jį, nė piršto nepajudinau, kad įvilio­
čiau jus į labirintą. Jūs pats atėjote. Jūs atsidūrėte labirinte,
o iš pat pradžių, vos įžengęs į... mane, į mano sielą. O gal
netgi dar anksčiau. Tada, kai atėjote į mano kamerą, kur aš
laukiau bausmės. Taip, tai labirintas. Tačiau neįprastas, ne
griežtai taisyklingas klasikinių sodų labirintas, ne rytietiškas
rebusas. Šio labirinto sienos - kalnai, kuriuos čia radot, ir
slėniai, ir lyguma, ir vienišas paukštis danguj. Jūs apie tai
nepagalvojot. Dar anksčiau - tai mano namų sienos, jūros
krantai, daiktai, kuriuos mes matėme ir lietėme, galop mū­
sų žodžiai, poelgiai ir mintys. Jūs, pats to nežinodamas, pa-
( 200 )