Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

- O ne. Tai ji mums pranešė. Ne kas kitas, o ji parašė mums
apie jus ir jūsų mašiną.
- Norite pasakyti, kad sesuo apskundė mane? - Korneli­
jus atsistojo.
- Ką gi, - žmogelis vėl nuleido akis neatlaikęs veriančio
Kornelijaus žvilgsnio, - galima ir taip pasakyti.
- Aš netikiu, - sudejavo Kornelijus, nors nuojauta sakė,
kad svečias nemeluoja; jis nebuvo panašus į pigų melagį; jis
tiesiog spinduliavo kažkokį nuoširdų sąžiningumą, gilų pa­
dorumą.
Ir tikrai žmogelis, tarsi džiaugdamasis, kad gali įrodyti sa­
vo teiginį, kad turi kuo patvirtinti savo žodžius, išblaškyti
abejones, paskubom atsegė portfelį, ištraukė popieriaus lakštą
ir ištiesė jį Kornelijui.
- Štai, prašau, būkit atsargus. Pasistenkit nesuglamžyti. Vis
dėlto... dokumentas.
Kornelijus atpažino sesers braižą ir neskaitęs grąžino po­
pierių rausvaskruosčiui, kuris rūpestingai įkišo jį atgal į port­
felį ir užsegė.
Smūgis buvo stiprus. Kornelijus nusišluostė ištryškusią aša­
rą. Ne, jis neverkė. Nereagavo niekaip, nes paprasčiausiai
neišmanė, kaip reikia reaguoti, kaip elgtis, jausti ir galvoti
tokioj situacijoj.
Bet žmogelis kitaip išsiaiškino šią atsitiktinę ašarą. Atrodė,
tarytum jis jautėsi kaltas dėl šitaip susiklosčiusių aplinkybių.
- Jūsų seserį galima suprasti, - prabilo jis. - Nelaimingu­
mas yra natūrali, galima sakyti, įgimta jos būsena. O jūs pa-
norot atimti tai, kas sudaro jos gyvenimo, jos asmenybės
esmę. Tai tas pats, jei vieną dieną kas nors sugalvotų, kad
( 158)