Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

giškas kūnas ir žmogiška siela kausto mane. Aš norėčiau nu­
simesti tuos pančius, išskleisti šlamančius savo dvasios žied­
lapius, tapti beribiu, susiliet Jausmais, Mintimis, Troškimais
su amžina ir begaline Visata. Bet aš negaliu šito padaryti.
Todėl esu nelaimingas, todėl kankinuos, griežiu dantim ir
verkiu. Kas man gali padėti? Eikim toliau ir žiūrėkim. Gal
mirtis? Gal mes kreipiam savo vilties kupinus žvilgsnius ne j
tą pusę? Gal mano lūkesčių išsipildymas laukia manęs ne
gyvenimo karalystėj, o ten, tylios išminties kupinam augalų
ir mineralų pasauly? Gal grynos dvasios, gryno proto ka­
ralystė, j kurią veržias mano širdis, yra čia pat, medžiagos
karalystė? Tik iš pirmo žvilgsnio išminčius atrodo protin­
gesnis už kvailį. Iš tiesų, palyginus su bendrine Visata, ir
išminčius, ir kvailys yra niekas, vienodai menkos smiltelės,
amžinybės akimirkos. Tik kvailys dar sugeba juoktis, o iš­
minčius jau ne. Tai ir sakau, gal Mirtis iš tiesų turi didžiulę
išmintį, apie kurią kalbama amžių amžius, bet nė vienas žmo­
gus atskirai nenori tikėti, kai apie tai sakoma tiesiai. Juk
mirtis toli gražu nėra nebūtis. Tai augalai ir mineralai. Tai
kosminė Dvasia, apsireiškianti mums, ribotoms būtybėms.
O mes nesuprantame jos, bijomės jos, tariam jos vardą pa­
šnabždomis ar visai atsisakom ją mąstyti, jausti, išgyventi,
įsivaizduoti. Ar niekad nepagalvojote, kad intelektas yra li­
ga, kuria neatmenamais laikais susirgo žmonija ir iki šiol
negali nuo jos išgyti? Tai paveldima liga, kaip hemofilija ar
kai kurios epilepsijos formos. Gerai, matau, kad jums dar
ne viskas aišku, ką noriu pasakyti. Buvo laikas, kai žmogaus
laimės poreikis vertė jį strimgalviais veržtis į priekį, kartis į
svaiginančias intelektines aukštumas, tikėti, kad snieguoto-
SAULIUS TOMAS KONDROTAS (169)