Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

kurie dabar atrodė tarsi mumijos. Tai namas, kurio man rei­
kia. Buvau tuo tikras.
Nusileidau laiptais, perėjau koridorių ir atsidūriau lauke.
Vėl padvelkė jazminais, drėgna žeme ir sliekais. Baltasis Triu­
šis tebestovėjo baugščiai žvelgdamas į mane.
- Puiku, - pasakiau aš ir nusišypsojau. - Man patinka šitie
namai. Aš perku juos.
Senis žiūrėjo į mane su nepasitikėjimu, tarytum būčiau krei­
pęsis į jį svetima, nepažįstama kalba. Aš dar kartą linktelė­
jau: „Taip". Jis vis nesuvokė. Stovėjo ir žiūrėjo truputį nulei­
dęs galvą, lyg nusikaltęs.
- Gal jūs ne taip supratot mane? - jo balsas truputį virpte­
lėjo, ir jis padarė nesuprantamą judesį ranka, tarsi bandyda­
mas sugauti ore kažką nepastebimą. - Tik dulkės...
- Taip, - atsakiau, - tačiau, jas nuvalius...
Dabar Baltasis Triušis susijaudino:
- Jūs nebandėte to padaryti?
- Ne, tai bus galima padaryti paskui.
- Ne, ne. Jūs privalot tai padaryti! Dabar!
Mudu stovėjome vienas prieš kitą suglumę ir nežinodami,
ko stvertis, kaip išsisukti iš keblios padėties. Gatvėje tebe­
buvo tuščia ir ramu, ir tik retkarčiais nukrentančio lašo tekš­
telėjimas ardė tylą.
Vyras sulamdyta skrybėle iš paskutiniųjų stengėsi ką nors
sugalvoti. Jo veidas buvo įsitempęs.
- Supraskit mane teisingai. Aš nenoriu tapti valtininku,
kuris priverstas kilnoti per upę tol, kol apgaule ko nors ne­
pasodins į savo vietą. Jūs nesupratote, ką norėjau jums pa­
sakyti, iš pat pradžių. Bet jūs dar galite apsigalvoti, - jis mos-
(12)