Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

VIII
Kas gyvas susirinko aikštėje, kaimo centre priešais apirusią
bažnyčią, ir pasiliko tenai. Nė vienas nežinojo, ko laukia.
Taigi niekas nesuprato, kokia jėga privertė juos susirinkti j
vieną vietą.
Tačiau buvo atėjęs pjūties metas, ir todėl kaimo gyventojai
susirinko krūvon. Jie nieko niekuomet nebuvo girdėję apie
Ekleziastą, bet tam, kad sėtum ir pjautum, nereikia žinoti Ek­
leziasto. Juos atvarė čia tos pačios įgimtos jėgos, kurios verčia
laukinius žvėris neramiai uosti vėją laukiant permainų. Gy­
vieji stovėjo vidurdienio prieblandoj, atbukusiais pojūčiais gau­
dydami geidulingą orą, dvelkiantį nuo upės-moters.
Kažkas tylėdamas ištiesė ranką, ir visi, be balso sužiurę
ton pusėn, pamatė, kad plyšiai, žiojintys žemės plutoje, pa­
mažu užsitraukia, nyksta.
Tai buvo pabaiga seno ir pradžia naujo. Betgi prosenelio
niekas vis dar neprisiminė, ir kažkas sumurmėjo: „Garbė
Dodui!" Tą pačią akimirką plyšiai vėl prasivėrė.
IX
O Nikodemas pasiekė upę. Valandėlę stabtelėjo ant kranto
nežinodamas, ko čia iš tiesų buvo atėjęs. Tada palypėjo že­
miau, žengė ant drėgno, moliuskais kvepiančio žvirgždo ir
įmerkė delnus į vėsų srūvantį vandenį. Ištraukęs rankas pa­
matė, kad jo rieškučios pilnos saldžiųjų vandens riešutų. Su­
valgė juos, ir alkis liovėsi kamavęs kūną.
Antrą kartą Nikodemas Žvejas įmerkė rankas iki alkūnių.
Nustebo ausimis išgirdęs dėkingą upės aimaną ir pajutęs ran-
(50)