Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

tyčiojimą su lėlėmis. Kintanos supratimu, nenuoširdūs žmo­
nės šj kartą buvo teisūs: lapė čia buvo kalta.
Bastėsi Markandija Petras po Sniegovijos apylinkes, eida­
vo eidavo, paskui apsigręždavo ir sunkiai žingsniuodavo at­
gal, sukdavosi vienoje vietoje, darydavo ratus, klimpdamas
rudenio purve. Jis buvo nešvarus, nuo jo sklido blogas kva­
pas, hopratas, šokėjo dvasia, seniai nuo jo buvo atstojus:
nežinojo jis, nei kas yra miegas, nei kas yra maistas, ir bet
kokie vagys galėjo šniukštinėti po Sniegoviją kiek tinkami.
Kur tik ėjo Markandija (ar tai, kas iš jo liko po dviejų mėne­
sių), visur jį sekė šešėlis - Herbertą Nabė. Ak, kas beliko iš
gražiosios albinosės?! Ji sudžiūvo, sukrito, melsva jos oda ta­
po beveik mėlyna, rankos ir kojos kaulėtos, nosis smaili ir
atsikišusi - tikra ragana. Kur besužavėti jai Markandija?! Bet
reikia nepamiršti, kad ir iš Mažojo Petro buvo ne kažin kas
belikę. Dvi skarmaluotos figūros klajojo po Sniegoviją. Viena
pirma, kita iš paskos. Viena tylinti, kita šnabždanti meilės žo­
džius, pakuštomis giedanti meilės himnus ir raudanti meilės
raudas. Viena su kapų tyla sieloj, kita su vėtra, laužančia są­
monę ir kuriančia ją iš naujo, chaotiškai ir baisiai. Viską pra­
rado Herbertą Nabė, apimta meilės gaisro. Kai jai pasirody­
davo, kad Markandija žiūri į ją, ji nusimesdavo savo skarma­
lus, likdavo nuoga ir judindavo šlaunis, siauras it žuvų nugaros,
tikėdamasi sugundyti Mažąjį Petrą. Nė vaikų nesigėdijo. Bet
jis nematė jos, nežinojo, nei kad yra jos mylimas, nei kad ji
eina jam įkandin. Ir dievaž atrodydavo, kad kraujas bėga Na-
bei iš raudonų akių, kai imdavo verkti apmaudo pagauta.
Turėjo tai kada nors pasibaigti.
„Kas yra lapė?" - galvojo Jeronimas Kintana. Kas yra la-
(130)