Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

Aš ištiesiu. Paliečiu mūrą. Plytas. Jos sudėtos ne bet kaip,
o tam tikru būdu. Dėl to siena išstovės amžius, jeigu nebus
sudaužyta. Mūrininkas didis meistras.
Jaučiu ranką ant savojo riešo. Šaltą ir kietą. Jis vedžioja
mano plaštaką, ir aš užčiuopiu ženklus. Jų tik keletas. Jie
nežymūs, ir aš pats niekados jų neatrasčiau. Nesuvokčiau,
kad tai ženklai. Nė mūrininkas apie juos nežino.
- Skaityk!
Mane apakina besileidžianti saulė. Sienos nebėr. Ar ji bu­
vo iš viso? Nepamenu.
- Dabar matai, kad nenorėjau tavęs apgauti. Žiūrėk. Štai
tas rugių laukas - ženklas. Mėlyna kalva tolumoj - kitas ženk­
las. Vakarė žvaigždė - trečias. Kai sujungsi juos, gausi žodį.
Jis reiškia...
- Palauk, - sakau aš. - Neskubėk. Mes dar turime laiko.
- Pasaulis - didinga knyga. Tau niekada nenusibos ją skaityti...
Nebegirdžiu jo balso. Nesiklausau. Žiūriu į pasaulį. Kažin
ką atiduočiau, kad galėčiau jį perskaityti. Visą. Puslapį po
puslapio. Suprast ir šį rugių lauką, ir dulkių nugultą kelią, ir
skardį virš upės. Kad galėčiau perskaityti žodį, kurį rašo
kregždės padangėj ir žiogai žolėje. Perskaityt ir prisimint.
Deja. Negaliu.
- Kelkis ir eime, - sako jis. - Viskas tavo. Ko norėtum
pirmiausia?
Ko noriu? Žinau, ko aš noriu. Jeigu mūrininko šypsena ma­
nęs neapgavo. Mūrininkas... Gaila sienos, puikaus jo darbo.
- Gurkšnio vandens.
Pakeliu ąsotį ir atlosiu galvą. Jaučiu vėsią srovę ant lūpų.
Jaučiu burnoje aitrų skonį. Nuodai stiprūs. Tai puiku...
SAULIUS TOMAS KONDROTAS (147)