Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

jausmų kvapų. Vyriškos vienatvės kvapas, liūdnas ir nepa­
kenčiamas.
Aš apsigręžiau, uždariau duris ir paskubomis nusileidau
laiptais. Išėjau laukan, įkvėpiau oro. Baltasis Triušis stovėjo
savo vietoje ir šypsojosi. Šypsena buvo truputį užjaučianti.
- Jūs negalėsit čia gyventi.
Aš papurčiau galvą: „Ne! Čia - ne!"
- Dabar jūs supratot mane? - paklausė jis.
Aš atsisėdau ant švariai nuplautų laiptelių ir godžiai kvė­
pavau - tarsi ilgų distancijų bėgikas. Paskui atsidusau:
-Vien vyrai...
Senis šypsojosi, dabar jau droviai, ir kulnimi rausė duobu­
tę žvyre. Debesys prasisklaidė kartu su migla, pasirodė sau­
lė. Kaštonų lapai ir viskas aplink ėmė spindėti.
- Taip, - sutiko jis. - Čia niekuomet nebuvo moters. Nie­
kuomet. Tai ir visa paslaptis.
Aš atsistojau, susiradau cigaretes, užsirūkiau. Senis žiūrėjo
į mane, ir man pasidarė jo gaila.
- Jums nesiseka. Ir tai vis per sąžinę, - pabandžiau nusi­
šypsoti.
Jis pakinknojo galvą. Taip.
Ištiesiau jam ranką, ir mudu atsisveikinom.
- Ką gi jūs dabar darysit?
Baltasis Triušis kurį laiką tylėdamas lydėjo mane. Paskui
tarė:
- Ką darysiu? Tą, ką ir iki šiol. Lauksiu. Lauksiu ateinant
žmogaus su moterimi, o dar geriau - ir su vaikais. Ir jie nu­
pirks namą.
„Žmogaus su moterimi", - pagalvojau aš.
(14)