Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

- Klausykit, ką pasakysiu. Netrukus jie pasirodys. Jie ateis
va iš ten ir leisis prie upės. Antai kur valtys. Mėnesienoj
matysim juos kaip vidurdienį. Vedlį palikite man. Bet užtai
kitus... Įsižiūrėkite į juos taip, kad paskaustų akys. Žiūrėkite
jiems į akis, į snukius, į širdis. Matykite juos kiaurai. Pamil­
kite juos. Kiekvienas išsirinkite po vieną ir pamilkite taip,
kad prireikus galėtumėt gyvybę dėl jo atiduoti. Tegul jis bus
jums kaip brolis, kaip tėvas, kaip motina, po perkūnais. My­
lėkite taip, lyg jis būtų jūsų nuotaka. Meilė padarys jūsų ranką
tvirtą, o akį - taiklią. Turite nudėti jį iš karto. Jau sakiau:
nepataikiusį supūdysiu. Aš išmokysiu jus meilės.
Kiekvienas žodis, kad ir negarsiai ištartas tokioj tyloj, skrodė
smegenis, aidu skambėjo, atsimušęs nuo sušalusių smilkinių.
Tie velniai pasirodė maždaug po valandos. Pirmučiausia
išgirdome gurgždant sniegą. Palengva palengva gurgždesys
artėjo, vėliau pasigirdo šnirpštelėjimas. Vienas, kitas, tre­
čias. Arkliai. Trumpą valandėlę vėl įsivyravo tyla: jie stabte­
lėjo ant kranto ir dairėsi, ar niekas jų čia nepamatys. Paskui
sniegas vėl sugurgždėjo, ir mes išvydome juos. Šešiolika rai­
telių nusileido krantu prie upės ir artėjo į mus. Jų arkliai
klimpo į sniegą aukščiau kelių. Kad būtų lengviau, jojo vo­
rele, vienas paskui kitą. Matėme juos iš priekio ir kiek iš
šono. Mėnuo švietė tiesiai jiems į veidus.
- Taikyk! - poručikas greičiau atsiduso negu ištarė.
Man atiteko devintasis voros raitelis. Jo akys spindėjo mė­
lynoj mėnulio šviesoj. Dieną jos tikriausiai būtų šviesiai žyd­
ros. Antakiai ne nukarę ir ne rūstūs, kokių galima būtų tikė­
tis maištininko veide, bet ir neištempti į vieną liniją, o kaž­
kaip išdidžiai lenkti ir apšarmoję. Jo akys nebuvo įsodintos
(98)