Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

niekados pati nesistengė nieko vilioti, antra, ji vis dėlto bu­
vo ne tokia kaip visos, o vyrai, žinia, vengia ir prisibijo mo­
terų, kurios yra ne tokios kaip visos. Ir ne tik Sniegovijos
vyrai. Herbertą Nabė buvo viena iš tų moterų, kurios negali
pasakyti „ne" ir kurios, anot vieno rašytojo, taip vertinamos
plėšikų gaujose, katorgininkų partijose ir Peterburgo social­
demokratų komunose. Jokie ženklai nerodė, kad Herbertą
Nabė galėtų sulaukti mirties kitokia, nei kad buvo visą gy­
venimą. Bet raudona lapė ir čia kai ką sumaišė.
Herbertą Nabė irgi buvo tenai, kur Markandija Petras at­
sinešė savo lėles. Ir ji sykiu su kitais apstulbo, kai Mažasis
Petras parodė lėlę lapę. Bet kiti negalėjo akių atplėšti nuo
lėlės, keliančios pasibaisėjimą, o Herbertą lyg prikaustyta
žiūrėjo į Markandija, į jo veidą ir rankas, tarsi niekados ne­
būtų jų mačiusi. Tas veidas blankioje šviesoje atrodė jai ku­
pinas neregėtos dvasios. Ne, ne hopratas, ne šokėjo dvasia
atsispindėjo Mažojo Petro veide, bet kažkoks ypatingas, iš­
skirtinis atsidavimas tik jam vienam težinomam tikslui, ku­
ris kada nors gali tapti visų tikslu. Tas atsidavimas, kurį mo­
terys kartais pastebi, verčia jas palikti šeimas, vyrus ir vai­
kus, mesti viską ir eiti ten, kur eina pasišventėlis. Herbertą
Nabė pametė galvą, kaip sakoma. Ji įsimylėjo, pirmąkart
gyvenime pati įsimylėjo, ir tat baisu ir juokinga, nes jai vis
dėlto jau buvo sukakę šešiasdešimt. Tegu ir kaip laimingai
susiklostytų jos meilė, jai visuomet lemta žinoti, kad išauš
diena, kai ji turės išeiti, o jos mylimasis pasiliks. O pasilikęs
anksčiau ar vėliau užmirš ją, nes tokie yra meilės dėsniai.
Meilė negali peržengti kapinių vartų. Meluotų tas, kas tvir­
tintų priešingai.
( 126 )