Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

Išgirdau žingsnius, ir į menę įėjo Balčiukė, nešina dviem
garuojančiais molio indais. Sutikusi mano žvilgsnį, ji susto­
jo. Aš nusišypsojau.
- Kokia laimė! Kokia laimė, kad tu pasveikai, kunigaikšti!
- Argi aš sirgau? - paklausiau.
Mergina sumišo nežinodama, ar viską gali man sakyti. Po
valandėlės išdrįso:
- Aš nežinau. Nieko nemačiau taip sergant. Žmonės kal­
bėjo... Bet Varsas sakė, kad čia liga ir kad tu būtinai pasveik­
si. Kokia laimė!
Pro langą įkypai krito pluoštas saulės spindulių, nušvies­
damas Balčiukės veidą iš vienos pusės ir išryškindamas gra­
žius jos bruožus. Pajutau, kaip lengvas virpulys perbėgo nu­
garkauliu, tarsi būtų papūtęs skersvėjis.
- Prieik arčiau, Balčiukė, - tariau aš.
Ji padėjo puodus ant grindų ir priėjo virpėdama. Vienu tar­
pu aš vos neužsimiršau vėl ir nepasakiau „Visgale". Man pasi­
rodė, kad visa, kas atsitiko nuo anos dienos, kai su Nestanu ant
peties lėkiau namo pasiimti iečių, buvo tik sapnas. Tačiau atsi­
merkęs pamačiau švelnius Balčiukės vokus, ir iliuzija dingo.
Kai viskas buvo baigta ir mes valandėlę pailsėjome, išklau­
sinėjau Balčiukę, ar neįvyko kokių permainų, kol manęs ne­
buvo. Namuose neįvyko nieko svarbaus, bet pasaulyje - taip.
Kunigaikštis Levas per puotą peiliu nudūrė Vaišvilką, pasku­
tinį iš Palemono giminės. Aš apstulbau. Kas čia, sutapimas
ar pildosi senosios pranašystės? Panorau gauti tikresnių ži­
nių. Atsisukau į merginą:
- Apsirenk ir pašauk man Varsą. Noriu jį matyti ir su juo
kalbėtis.
(86)