Meilė pagal Juozapą - SVEIKI, KURIE MĖGSTA KNYGĄ IR IEŠKO ...

guotas dykumas, gali pakeisti peizažą ir klimatą, užlieti Je-
remferdeną liūtimis, kamuoti jį negailestinga tropikų saule.
Kornelijus savo ruožtu taip pat nieko neplanavo. Praėjo
nemaža laiko, kol jis visiškai įsisąmonino, kad bėgti, pasida­
vus spontaniškam panikos jausmui, nėra būtina. Jis gali ma­
nevruoti, pulti ir trauktis kitaip. Tačiau šis suvokimas nesu­
teikė pasitikėjimo savim, pusiausvyros.
Visų pirma, jis nežinojo, kiek įvykiai yra pavaldūs jo va­
liai. Ar neatsitiks jam taip, kaip dažnai atsitinka sapne? Ro­
dos, nori išvengti pavojaus, nori pabėgti, bet kojos sunkios
kaip švinas ar įaugusios į žemę, ir baisi grėsmė artinas, arti­
nas, artinas...
Antra, pats kito žmogaus, Jeremferdeno, buvimas čia, pa­
saulyje, kuris visados buvo vien tiktai Kornelijaus nuosavy­
bė, darė Kornelijų bejėgišką ir beginklį. Tai labiausiai para­
lyžiavo valią. Jeremferdenas buvo ne vizija, ne paties Kor­
nelijaus vaizdinys, ne sapnas. Ne. Čia tikras Jeremferdenas.
Svetimkūnis šiame pasaulyje. Krislas aky. Ir tarsi toji akis,
kurią krislas dirgina, erzina, rėžia. Kornelijaus siela krūp­
čiojo ir vaitojo - troško išmesti svetimkūnį, bet neįstengė.
Na, ir trečia, Kornelijus paprasčiausiai nebuvo agresyvus.
Jis ir elgėsi taip, kaip diktavo jam prigimtis. Bėgo, traukėsi,
slėpėsi. Vis tolyn, vis gilyn į save. Savyje. Ir tik džiaugėsi,
kad apimtas rūpesčių negalvoja kol kas apie savo kūrinį, pa­
slėptą atkampiausioj sielos kertėj.
- Stok, Jeremferdenai!
Jeremferdenas susigūžė. Efektas tikrai buvo nelauktas.
Griaudintis balsas sklido iš žemės po kojomis, iš dangaus, iš
oro. Visas pasaulis prabilo Kornelijaus Jedermano balsu:
SAULIUS TOMAS KUNDROTAS ( 1 9 5 )