Argi papirusas gali augti ten, kur nėra pelkių? Argi nendrės ... - Logos
Argi papirusas gali augti ten, kur nėra pelkių? Argi nendrės ... - Logos
Argi papirusas gali augti ten, kur nėra pelkių? Argi nendrės ... - Logos
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
MARIJA ONIÐÈIK<br />
106<br />
katà ir subjektà. Imdami esse pirmàja<br />
prasme, mes ne<strong>gali</strong>me þinoti nei apie<br />
Dievo egzis<strong>ten</strong>cijà, nei apie Dievo esmæ,<br />
bet tik antràja prasme. Juk mes þinome,<br />
kad ði propozicija, <strong>kur</strong>ià formuojame<br />
apie Dievà, kai sakome Dievas yra, yra<br />
teisinga“ 148 .<br />
Antrasis veiksmaþodþio esse vartojimo<br />
bûdas daþnai buvo interpretuojamas<br />
kaip atsakantis á klausimà, „ar tai yra?“,<br />
o ne kaip deskriptyvaus teiginio jungtis.<br />
Remdamasis tokia interpretacija, Sertillange’as,<br />
kalbëdamas apie argumentà,<br />
esantá Tomo Akvinieèio veikale De ente<br />
et essentia, sako: „Mes tik vadiname Dievu<br />
galutiná viso prieþastingumo principà.<br />
Kai sakome Dievas yra, ðá postulatà<br />
mes skiriame jam vienam, bet, tiesiogiai<br />
kalbant, mes nekvalifikuojame jo „neðëjo“<br />
149 . Taèiau remdamasi tuo, kà Tomas<br />
sako apie intelekto kompozicijos veiks-<br />
Vienas pagrindiniø Tomo Akvinieèio<br />
kalbos filosofijos principø teigia kalbos<br />
ribø bei paþinimo ribø tapatumà. Teologijos<br />
kontekste tai reiðkia, kad <strong>gali</strong>me<br />
kalbëti apie Dievà tiek, kiek <strong>gali</strong>me já<br />
paþinti. Paprastai paþinimas siejamas su<br />
tikrove per jusliná patyrimà. Dieviðkosios<br />
tikrovës atveju tokio patyrimo nëra,<br />
todël sakoma, kad Dievas yra nepaþinus<br />
þmogaus protui. Ypatingas kalbëjimo<br />
apie já bûdas <strong>gali</strong> mums leisti ðiek<br />
tiek já paþinti.<br />
Tomas pradeda nuo apofatinio kalbëjimo<br />
bûdo, <strong>kur</strong>is áveikiamas analogija.<br />
Dievas yra ið esmës „nepamàstomas“,<br />
ir daugiausia, kà <strong>gali</strong>me apie já<br />
LOGOS 34<br />
2003 LIEPA • RUGSËJIS<br />
PABAIGA<br />
mà darant sprendiná, <strong>kur</strong>io iðraiðka yra<br />
deskriptyvus teiginys, manau, jog Tomas<br />
èia turi omeny ne egzis<strong>ten</strong>cinæ propozicijà,<br />
o bû<strong>ten</strong>t tokio pobûdþio kvalifikacijà:<br />
„Dievas yra toks ir toks“, <strong>kur</strong>ioje<br />
þodis „Dievas“ funkcionuoja kaip gramatinis<br />
subjektas, vadinasi, jo egzis<strong>ten</strong>cija<br />
yra suponuojama.<br />
Sekdami Russellu, <strong>gali</strong>me sukonstruoti<br />
tokià propozicinæ funkcijà, <strong>kur</strong>ioje<br />
þodis „Dievas“ nebefunkcionuotø kaip<br />
subjektas, bet bûtø pakeistas deskripcija.<br />
Tuomet toks teiginys, pavyzdþiui,<br />
„pasaulio Kûrëjas egzistuoja“, bûtø hipotetinis,<br />
arba teiginys, neturintis teisingumo<br />
reikðmës 150 . Tomo Akvinieèio propozicija<br />
apie Dievà, suformuota „intelekto<br />
kompozicijos“ bûdu, kaip tik ir bûtø tokia<br />
prasminga, bet hipotetinë propozicija:<br />
enuntiatio, pirminio sprendinio iðraiðka,<br />
iðreiðkianti tam tikrà ásitikinimà.<br />
„þinoti, – tai, kad jis yra virð ir uþ bet<br />
ko, kà <strong>gali</strong>me apie já galvoti“ 151 . Remdamiesi<br />
savo neþinojimu, <strong>gali</strong>me spræsti,<br />
kad visa, kà mes màstome apie Dievà,<br />
yra ne tai, ir visa, kà apie já kalbame,<br />
kalbame ne taip. Dievo esmë yra neávardijama<br />
152 . Taèiau mes <strong>gali</strong>me teikti Dievui<br />
tam tikrus vardus, jei ðá neigiamà<br />
sprendiná, <strong>kur</strong>iuo ágyjame ir organizuojame<br />
tam tikrus konceptus, áveikiame<br />
teigiamo sprendinio dialektika: vardai<br />
yra teigiami apie Dievà laikantis tiesioginës<br />
jø prasmës, bet neigiamas áprastas<br />
signifikacijos modusas. Tuomet pats<br />
vardas, o tiksliau, jo prasmë (ratio) tampa<br />
atspirties taðku. Empiriniai klausimai
Change language