Argi papirusas gali augti ten, kur nėra pelkių? Argi nendrės ... - Logos
Argi papirusas gali augti ten, kur nėra pelkių? Argi nendrės ... - Logos
Argi papirusas gali augti ten, kur nėra pelkių? Argi nendrės ... - Logos
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
GEDA BAÈAUSKAITË<br />
186<br />
LOGOS 34<br />
2003 LIEPA • RUGSËJIS<br />
RENESANSO NUOSMUKIO PROBLEMA<br />
B. Berensonas savo veikaluose plaèiai<br />
aptaria renesanso stiliaus nuosmukio<br />
problemas, atverdamas kelius vëlesniø<br />
menotyrininkø (M. Dvo¬áko,<br />
W. Friedländerio, A. Hauserio) veikaluose<br />
iðplëtotai manierizmo sampratai.<br />
Sekdamas J. Burckhardtu, Italijos renesanso<br />
nuosmukio prieþastis jis ið dalies<br />
susieja su politinës ir intelektualinës<br />
laisvës praradimu ásitvirtinus Ispanijai ir<br />
stiprëjant kontrreformacijos iðpuoliams.<br />
B. Berensono manymu, Pontormà suklaidino<br />
baimingas þavëjimasis Michelangelu:<br />
jis baigë kaip akademiðkas<br />
monstriðkø aktø konstruotojas. Jo mokinys<br />
Bronzino neturëjo tokio dekoruotojo<br />
talento kaip mokytojas, bet buvo puikus<br />
portretistas. Nuogas kûnas be materialumo<br />
ir dvasinës prasmës, be pieðinio<br />
ir spalvos groþio, nuoga tik dël<br />
nuogumo, – toks buvo jo kompozicijos<br />
idealas. Rezultatas – „Kristus in limbo“.<br />
Dar 1911 m. Heinrichas Busse manierizmà<br />
prieðprieðino barokui, vëliau Lili<br />
Frölich-Bum (1921), nurodydama Parmigianino<br />
kaip manierizmo pradininkà, atkreipë<br />
dëmesá á naujà groþio idealà ðiame<br />
mene. M. Dvo¬ákas (1924) pabreþë<br />
subjektyvø ir ekspresyvø manieristinio<br />
meno pobûdá, lygino já su gotikos menu,<br />
W. Friedländeris (1925) – kaip antiklasikiná<br />
stiliø ir, pritardamas M. Dvo¬ákui,<br />
kaip reakcijà prieð grieþtà, stingià ir kanoniðkà<br />
aukðtojo renesanso formà, o vëliau<br />
(1928–1929) tvirtino, kad baroko stilius<br />
gimë kaip prieðprieða keistiems vëlyvojo<br />
manierizmo kûriniams, vietoj jo<br />
atsigræþiant á aukðtàjá renesansà.<br />
B. Berensonas vadina Parmigianino<br />
„paskutiniuoju tikru renesanso dailininku<br />
ðiaurës Italijoje“ 42 . Menotyrininkas<br />
neiðskiria manierizmo kaip atskiro stiliaus,<br />
ðios krypties dailininkus jis vadina<br />
tiesiog „nuosmukio dailininkais“.<br />
„Temeta á mane akmená tie, <strong>kur</strong>ie niekad<br />
nesiþavëjo Cellini ar Parmigianino,<br />
<strong>kur</strong>iø savo pusën nepatraukë Lysippus,<br />
<strong>kur</strong>ie nepatyrë malonumo þiûrëdami á<br />
maþiau þinomus, bet ne maþiau puikius<br />
Pontormo ir Rosso. Be abejonës, tai manieristø<br />
vardai, dailininkø, <strong>kur</strong>ie þengë<br />
pirmàjá þingsná þemyn ir nusisuko nuo<br />
vieno vienintelio idealo. Nepaisant to,<br />
jie paliko au<strong>ten</strong>tiðkos estetinës vertës<br />
kûriniø ir dël to mes […] jais þavimës.“<br />
43 Kokias nuosmukio prieþastis<br />
áþvelgia B. Berensonas? Kaip pagrindines<br />
jis nurodo naujumo vaikymàsi, instinktyvø<br />
norà demonstruoti savo individualumà<br />
arba temperamento aikðtingumà,<br />
èia pat pabrëþdamas, jog ðie dailininkai<br />
dar gerbia savo didþiø pirmtakø<br />
pasiekimus bei tikslus. Ádomus posûkis:<br />
viena pagrindiniø prieþasèiø (itin paradoksali)<br />
– bû<strong>ten</strong>t manieristø pirmtakai<br />
pasëjo nuosmukio grûdà. Ne<strong>gali</strong>me kaltinti<br />
Parmigianino nepagarba Correggiui<br />
ir Raffaeliui arba Cellinio, Rosso bei<br />
Pontormo negerbus Michelangelo ir Andrea<br />
del Sarto, nes buvo prieðingai. Reikia<br />
prisiminti paradoksà, kad meistro<br />
tikslas iki galo atsiskleidþia tik jo mokiniui.<br />
Meistras ne<strong>gali</strong> visiðkai iðsivaduoti,<br />
atsikratyti jaunystëje jam primestø<br />
idealø ir áproèiø. Tuo tarpu mokinys yra<br />
paðalietis ðiame meistro galvoje vyks-
Change language