Argi papirusas gali augti ten, kur nėra pelkių? Argi nendrės ... - Logos
Argi papirusas gali augti ten, kur nėra pelkių? Argi nendrės ... - Logos
Argi papirusas gali augti ten, kur nėra pelkių? Argi nendrės ... - Logos
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
gos, kad siekiø bendrumas bei atnaujinimo<br />
troðkimas visur bûtø ágavæs panaðias<br />
formas. André Chastelis knygoje Le mythe<br />
de la renaissance: 1420–1520 (1969) XV<br />
a. kultûrà glaustai apibrëþia trimis didþiomis<br />
kategorijomis: Renovatio (iniciatyvos<br />
dþiaugsmas), Integratio (pilnas pasaulis),<br />
Restitutio (þmogus istorijoje). Ðios<br />
kategorijos apibrëþiamos kaip pagrindiniai<br />
ankstyvojo renesanso kultûros aspektai<br />
ir pabrëþiamas siekimas atsinaujinti,<br />
<strong>kur</strong>ti harmoningà civilizacijos kosmosà<br />
bei ásisàmoninti istorijà, kaip savo<br />
genealogijos ir kaip savo vietos joje reliatyvumà.<br />
Nors renesanso periodas buvo naujoviø<br />
ir originalumo metas, amþininkai<br />
nuolat pabrëþdavo sekà geriausiais antikos<br />
pavyzdþiais: Panteonu, Ciceronu,<br />
Vergilijumi, Livijumi, Laokoontu. Renesanso<br />
menininkams modelis buvo kaip<br />
iððûkis. Jie siekë ne imituoti, o asimiliuoti<br />
ir pralenkti modelá. Michelangelas vienà<br />
savo skulptûrà (Bakchà) sugebëjo pateikti<br />
kaip au<strong>ten</strong>tiðkà antikiná darbà. Leonas<br />
Battistas Albertis paraðë lotyniðkai<br />
komedijà, <strong>kur</strong>i buvo palaikyta antikine.<br />
Renesansinis mitas apie renesansà. Ið<br />
tikrøjø Brunelleschis, Albertis, Ghibertis<br />
ir kiti XIV–XV a. mokslininkai, raðytojai,<br />
dailininkai daþnai buvo nutolæ nuo<br />
to, kà jie laikë artimu, t. y. nuo antikinës<br />
Romos, ir artimi tam, nuo ko jie tarësi<br />
esà nutolæ, – „viduramþiams“. Ðá renesansinës<br />
kultûros artimumà viduramþiams<br />
itin pabrëþë E. Panofsky, A. Losevas<br />
ir G. Duby. B. Berensonas taip pat<br />
nepervertino renesanso naujumo ir atotrûkio<br />
nuo viduramþiø meno. Jam meno<br />
raida – nenutrûkstamas procesas, tad<br />
LOGOS 34<br />
2003 LIEPA • RUGSËJIS<br />
KULTÛRA<br />
iðeitø, kad be viduramþiø pasiekimø nebûtø<br />
ámanomas renesansas.<br />
E. Gombrichas, nagrinëdamas renesanse<br />
populiarià meno paþangos sàvokà<br />
bei jos poveiká jai pritarusiems meistrams,<br />
paþymi, kad ðio periodo „dailininkai<br />
turëjo galvoti ne tik apie uþsakymà,<br />
bet ir apie savo misijà“, o „ði misija– tai<br />
papildyti amþiaus ðlovæ per meno paþangà“.<br />
Jis bando parodyti, kaip ði svarbi<br />
idëja áëjo á dailininko màstymo procesus,<br />
taigi ir á meno kûrinius. Ðlovës<br />
troðkimà, kaip vienà ið akstinø renesanso<br />
permainoms, mini ir J. Burckhardtas,<br />
ir B. Berensonas.<br />
Nors atskirø ir paprastai nereikðmingø,<br />
paraðtiniø scenø, daiktø ar figûrø ne<br />
simbolinis, bet natûros stebëjimu paremtas<br />
vaizdavimas pastebimas jau XIV a.,<br />
taèiau visuotinai toks vaizdavimas ásigalëjo<br />
tik renesanse. Tiek antikos, tiek renesanso<br />
menininkai buvo ypaè susirûpinæ<br />
daiktø iðvaizda, t. y. tuo, kà J. Burckhardtas<br />
vadina „realizmu“. Nebûna meno<br />
be konvencijø. E. Panofsky parodë,<br />
kad net perspektyva <strong>gali</strong> bûti laikoma<br />
„simboline forma“, nes, vaizduojant pasaulá<br />
pagal perspektyvos dësnius, reikëjo<br />
pripaþinti vienas vertybes ir atmesti<br />
kitas.<br />
B. Berensonui, siekianèiam atskleisti<br />
renesanso meno savitumà, itin aktuali<br />
buvo periodizacijos problema. Ilgà laikà<br />
menotyroje vieðpatavo J. Burckhardto<br />
nubrëþtos schemos, <strong>kur</strong>ias iðklibino<br />
viduramþiø kultûros istorikai. E. Panofsky,<br />
vienas svariausiø renesanso, kaip<br />
pastovios stiliaus sàvokos, gynëjø, iðskiria<br />
tris atgimimø (renascences) periodus:<br />
183
Change language