Argi papirusas gali augti ten, kur nėra pelkių? Argi nendrės ... - Logos

JONAS PAULIUS II
158
substancija virsta mûsø Vieðpaties Kristaus
kûno substancija, o vyno substancija
– jo kraujo substancija; ðá virsmà Katalikø
Baþnyèia pagrástai ir taikliai vadina
transsubstanciacija“ 23 . Eucharistija
iðties yra „mysterium fidei“, slëpinys,
pranokstantis mûsø protà ir ámanus priimti
tiktai tikëjimu. Tai primena Baþnyèios
tëvø katechezës apie ðá dieviðkà
sakramentà. „Nelaikyk, – ragina ðventasis
Kirilas Jeruzalietis, – duonos ir vyno
vien natûraliais elementais, nes Vieðpats
aiðkiai pasakë, kad jie yra jo kûnas
ir kraujas: taip tikina tavo tikëjimas,
nors pojûèiai nori áteigti kita“ 24 .
„Adoro te devote, latens Deitas“, – toliau
giedame kartu su doctor angelicus.
Ðio meilës slëpinio akivaizdoje þmogiðkasis
protas pajunta visà savo ribotumà.
Tad suprantama, kodël ði tiesa amþiø
tëkmëje akino teologijà aistringai stengtis
jà suprasti.
Tokios pastangos yra girtinos ir bûna
dar naudingesnës bei skvarbesnës, kai
kritinis màstymas vienijamas su Baþnyèios
„gyvu tikëjimu“, ypaè besiremianèiu
Magisteriumo „tikra tiesos charizma“ ir
„dvasiniø dalykø giluminiu suvokimu“
25 , kurá pirmiausia pasiekia ðventieji.
Vis dëlto lieka riba, kurià nurodë
Paulius VI: „Kiekvienas teologinis aiðkinimas,
mëginantis suprasti ðá slëpiná, norëdamas
nesikirsti su katalikø tikëjimu,
turi tvirtai laikytis poþiûrio, kad objektyvioje
tikrovëje, nepriklausomai nuo
mûsø dvasios, duona ir vynas po konsekracijos
liaujasi egzistavæ ir nuo to momento
sakramentiniais duonos ir vyno
pavidalais realiai esti ðlovintinas mûsø
Vieðpaties kûnas ir kraujas“ 26 .
LOGOS 34
2003 LIEPA • RUGSËJIS
16. Iðganomasis aukos poveikis pilnatviðkai
realizuojasi priimant Vieðpaties
kûnà ir kraujà per Komunijà. Eucharistinë
Auka savaime orientuota á mûsø,
tikinèiøjø, artimà susivienijimà su
Kristumi per Komunijà: mes priimame
já patá, tà, kuris uþ mus save paaukojo,
priimame jo kûnà, kurá jis uþ mus atidavë
ant kryþiaus, jo kraujà, kurá jis iðliejo
uþ daugelá „nuodëmëms atleisti“
(Mt 26, 28). Prisiminkime jo þodþius:
„Kaip mane yra siuntæs gyvasis Tëvas ir
að gyvenu per Tëvà, taip ir tas, kuris
mane valgo, gyvens per mane“ (Jn 6,
57). Pats Jëzus mums laiduoja, kad toks
susivienijimas, kurá jis lygina su vienybe,
bûdinga Trejybës gyvenimui, tikrai
vyksta. Eucharistija yra tikras pokylis, kuriame
Kristus siûlo save kaip valgá. Jëzui
pirmàkart prakalbus apie toká valgá,
jo klausytojai taip nustemba ir sutrinka,
kad Mokytojas jauèiasi priverstas
pabrëþti objektyvià savo þodþiø tiesà:
„Ið tiesø, ið tiesø sakau jums: jei nevalgysite
Þmogaus Sûnaus kûno ir negersite
jo kraujo, neturësite savyje gyvybës“
(Jn 6, 53). Èia nekalbama apie maistà
metaforine prasme: „Mano kûnas tikrai
yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gërimas“
(Jn 6, 55).
17. Per susivienijimà su jo kûnu ir
krauju Kristus taip pat suteikia mums savo
Dvasià. Ðventasis Efraimas raðë: „Savo
gyvàjá kûnà jis pavadino duona, pripildë
jà savæs ir savo Dvasios. Ir
tas, kuris jà su tikëjimu valgo, valgo Ugná
ir Dvasià . Imkite, valgykite jos
visi ir kartu su ja valgykite Ðventàjà Dvasià.
Tai tikrai yra mano kûnas, ir tas, kas
já valgo, gyvens per amþius“ 27 . Baþnyèia