Argi papirusas gali augti ten, kur nėra pelkių? Argi nendrės ... - Logos

ai skirtingais bûdais – jie yra realûs ir
paþinûs. Ðis faktas atskleidþia tai, kad realûs
esiniai yra sudaryti ið tam tikros esmës
ir buvimo (esse). Ðiuos individualius
darinius atspindi ratio entis, suvokiamos
kaip habens esse, supratimas.
Taèiau ar kuklumas neverèia pripaþinti,
kad Akvinieèio poþiûris á buvimà
yra „kol kas geriausias“? Tomistas Alasdairas
MacIntaire’as knygoje Three Rival
Versions of Moral Inquiry pabrëþia, kad
tomistas privalo sutikti su ðiuo kukles-
Literatûra ir nuorodos
16 Le Blond. „L’Analogie de la Vérité“, 130–1.
17 Þr. Martin Heidegger. The Basic Problems of Phenomenology,
vertë Alberas Hofstadteris (Bloomington
& Indianapolis: Indiana University
Press, 1988), 286–291. Nors ðioje knygoje Heideggeris
neuþsimena apie Bûtyje ir laike pateiktà
Dasein kaip bûties-myriop apibûdinimà, skaitytojas
lengvai gali já inkorporuoti á autentiðkà
egzistenciná supratimà 286–291 puslapiuose.
18 Uþ ðá apraðymà esu dëkingas Jamesui Andersonui,
kuris savo knygoje The Bond of Being: An
Essay on Analogy and Existence (New York: Greenwood
Press, 1969) raðo, kad analoginë sàvoka
nuo sau þemesniø dalykø abstrahuojasi netobulai
– „taip, kad realiai ir implicitiðkai juos
turi savyje“ (p. 256). Taip pat: „Analogiðka sàvoka
ið esmës kitokia: jai bûdinga tik santykinë
ir proporcinë vienovë ir ji potencialiai neapima
sau þemesniø dalykø skirtingybiø ...
Kad jokiu bûdu nebûtø vienareikðmiðka, analoginë
sàvoka ávairovæ turi apimti realiai, bet
neturi jos niekaip iðreikðti“ (p. 256–257). Andersonas
èia kalba apie analogijà pirmosios intencijos
plotmëje. Apie diskusijà dël Ralpho
McInerny’o tezës, kad analogija yra tik logikos
teorija, arba tik antrosios intencijos dalykas, þr.
mano straipsná „Jacques Maritain and Ralph
McInerny on Analogy“, Z. Zdybickos ir A. Maryniarczyko
redaguotame leidinyje Wiernosc
rzeczywistosci, a memorial volume in honor of
Rev. Albert Kràpiec, O. P., (Lublin: PTTA,
2001), 101–116.
MOKSLINË MINTIS
niu Akvinieèio laimëjimø vertinimu 28 .
Taèiau kiti tomistai galëtø pasakyti, kad
MacIntaire’as mato kuklumà ten, kur jo
ið tiesø nëra, kad tikras kuklumas reikalauja
pripaþinti, jog buvimo (esse) sàvoka
Akvinietis nusako tai, be ko daiktas
yra niekas. Ne iðdidumas, pasipûtimas
arba kultinis garbinimas, o filosofinis
kuklumas verèia kitus tomistus vengti
reliatyvinanèios terminijos „kol kas geriausias“.
Juk, iðskyrus buvimà (esse),
nëra jokio kito pagrindo.
19 John F. X. Knasas. „Aquinas’s Metaphysics and
Descartes’s Methodic Doubt“, in The Thomist
64 (2000): 449–72.
20 Þr. Richard J. Connell. Substance and Modern
Science. (Houston: Center for Thomistic Studies,
1988).
21 „Ið tiesø kas nors gali sakyti, kad bûtent ðis
dvejopas to paties daikto, Partenono, þmogaus
arba arklio egzistavimas leidþia metafizikams,
pradedant Avicena, pakilti nuo þemës.
Atrandama, kad vienas daiktas egzistuoja
dviem skirtingais bûdais. Tai rodo, kad
daiktas nëras tapatus savo egzistavimui ir kelia
pagrindinæ metafizikos problemà – bûties
kaip bûties ir bûtá turinèiø daiktø prieðprieðos
problemà.“ Joseph Owens. „The Range of
Existence,“ in Proceedings of the Seventh Inter-
American Congress of Philosophy (Québec: Les
Presses de L’Université Laval, 1967), 57. „Ði
paþinimo teorija susijusi su daiktus nuo jø bûties
atskirianèia metafizika, pripaþástanèia,
kad tas pats individualus daiktas gali egzistuoti
skirtingais bûdais.“ Joseph Owens.
„Aquinas on Cognition as Existence,“ in Proceeding
of the American Catholic Philosophical
Association 48 (1974): 77–78. Tomistus ðitaip
màstyti skatina ðis Akvinieèio teiginys ið De
Ent: „Todël aiðku, kad absoliuèiai svarstoma
þmogaus prigimtis abstrahuojasi nuo bet kurio
buvimo, bet taip, kad në vieno ið jø neatsieja“
( Apie esiná ir esmæ, 23).
22 Le Blond. „L’Analogie de la Vérité“, 131–134.
LOGOS 34
2003 LIEPA • RUGSËJIS
95