Argi papirusas gali augti ten, kur nėra pelkių? Argi nendrės ... - Logos

(periergia, curiositas) nuodëmë. Hermetikø
bûreliai veikiausiai priminë pitagorikø
brolijas arba sufijø ordinus (tarikah),
tad jø sukurti tekstai pirmiausia yra pedagoginiai
– skirti tik ðios tradicijos sekëjams.
Skirtingas dvasines pakopas pasiekusiems
mokiniams atskleidþiamos
skirtingos tiesos ir pabrëþiami skirtingi
dalykai. Tyrinëtojai nesupranta, kad hermetikai
daþnai sàmoningai pateikia
prieðtaringus ir paradoksalius teiginius,
ðitaip pabrëþdami Dievo transcendentalumà,
pranokstantá þmogiðkojo diskurso
galimybes. Ðiuo poþiûriu hermetizmas
suartëja su teurginiu neoplatonizmu. Pasak
Jamblicho, teurgai nuo áprastø filosofø
skiriasi tuo, kad remiasi teisingai atliekamais
tobulinanèiais veiksmais (erga),
pranokstanèiais kiekvienà intelektualiná
suvokimà (huper pasan noçsin). Jie pasitiki
neapsakomø ir tik patiems dievams
Literatûra ir nuorodos
84 H. D. Saffrey. Abamon, pseudonyme de Jamblique.–
Philomathes. Studies and Essays in the
Humanities in memory of Philip Merlan, The
Hague, 1971, p. 227–239.
85 E. R. Dodds. The Greeks and the Irrational,
p. 287.
86 Andrew Smith. Porphyry’s Place in the Neoplatonic
Tradition, p. 181.
87 Ten pat, p. 110.
88 Gregory Shaw. Theurgy as Demiurgy: Iamblichus’
Solution to the Problem of Embodiment.–
Dionysius, vol. XII, Dalhouse University Press,
December 1988, p. 59.
89 Andrew Smith. Porphyry’s Place in the Neoplatonic
Tradition, p. 84.
90 Ten pat, p. 85.
91 Ten pat.
92 Hans Lewy. Chaldean Oracles and Theurgy. Mysticism,
Magic and Platonism in the Later Roman
Empire, Nouvell édition par Michel Tardieu,
Études Augustiniennes, Paris, 1978, p. 462–463.
MOKSLINË MINTIS
suvokiamø simboliø galia (De myster
III.1.100).
Hermetizmas yra viduriniojo platonizmo
ir platonizuoto stoicizmo metafizika
grindþiamas pirmaisiais mûsø eros
amþiais Romos imperijoje iðplitusios
„dualistinës, soteriologinës ir ezoterinës
filosofijos“ 123 variantas. Be to, jis ið dalies
atspindi egiptietiðkà nacionalistinæ reakcijà.
Kadangi neoplatonizmas atsirado
kaip viduriniojo platonizmo iðkeltø problemø
naujas sprendimas, galima numanyti,
kad hermetizmas ir neoplatonizmas
kartais remiasi panaðiais ðaltiniais, taèiau
juos skirtingai interpretuoja ir toli graþu
nevienodai pagrindþia. Ðios dvi tradicijos
skiriasi intelektualinës kultûros ir stiliaus
poþiûriu, juolab kad neoplatonikai
seka kitais archetipiniais autoritetais ir
Egipto arba Sirijos mitologijos motyvus
naudoja tik kaip ðalutines iliustracijas.
93 Andrew Smith. Porphyry’s Place in the Neoplatonic
tradition, p. 97.
94 Paul Henry. The Place of Plotinus in the History
of Thought, p. LXXXI.
95 Stanislas Breton. L’homme et l’âme humaine dans
les Oracles Chaldaïques.– Diotima 8, 1980, p. 22.
96 Ten pat.
97 Gregory Shaw. Theurgy as Demiurgy: Iamblichus’
Solution to the Problem of Embodiment, p. 47.
98 Ten pat, p. 50.
99 Ten pat.
100 Ten pat, p. 55.
101 Mark J. Edwards. Two Images of Pythagoras:
Iamblichus and Porphyry.– The Divine Iamblichus.
Philosopher and Man of Gods, ed. H. J.
Blumenthal and E. G. Clark, Brestol Classical
Press, 1993, p. 162.
102 J. Bidez. Le philosophe Jamblique et son école,
p. 29.
103 Andrew Smith. Iamblichus’ Views on the Relationship
of Philosophy to Religion in De Mysteriis.
LOGOS 34
2003 LIEPA • RUGSËJIS
47