Argi papirusas gali augti ten, kur nėra pelkių? Argi nendrės ... - Logos
Argi papirusas gali augti ten, kur nėra pelkių? Argi nendrės ... - Logos
Argi papirusas gali augti ten, kur nėra pelkių? Argi nendrės ... - Logos
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
LEONARDA JEKENTAITË<br />
176<br />
ugnyje ir taip „sudalyvauti“ pasaulio<br />
amþinosios savikûros misterijoje Gastonas<br />
Bachelard’as jau seniai yra áþvelgæs<br />
þmogaus prigimtyje ir apraðæs kaip Empedoklio<br />
kompleksà savo kûrinyje Ugnies<br />
psichoanalizë. Panaðiu dëmesiu tamsiajai<br />
þmogaus prigimties pusei <strong>gali</strong>ma<br />
pateisinti ir suprasti O.Korðunovo domëjimàsi<br />
tokiomis pjesëmis kaip Shopping<br />
and fucking, Roberto Zucco ir Ugnies veidas.<br />
Kaip þinia, paskutiniosios herojai – brolis<br />
ir sesuo – þavûs savo áþûlumu. Jie „ið<br />
principo“ nepaiso civilizuoto pasaulio<br />
normø, tarp jø kraujomaiðos ir tëvaþudystës<br />
tabu, – ðitaip jie iðreiðkia savo iððûká<br />
ir protestà tëvø ir visos aplinkos<br />
miesèioniðkumui. Kai juos galutinai uþvaldo<br />
padeginëjimo manija, destrukcijos<br />
procesas tampa nevaldomas, pa<strong>gali</strong>au ir<br />
jie patys sudega savo sukeltoje naikinimo-aukojimo<br />
(?) ugnyje. Tai savotiðka<br />
„Edipo mito“ parodija: Edipas norëjo suprasti<br />
ir pa<strong>gali</strong>au iðsiaiðkino baisià tiesà,<br />
o ðie du griovimo genijai nesuvokë ir nenorëjo<br />
suvokti, kà jie daro. Mirtis – paskutinë<br />
riba, iki <strong>kur</strong>ios realybë <strong>gali</strong> save<br />
priminti tikrais jausmais. Su sàlyga, þinoma,<br />
kad þmogus dar vertina gyvenimà.<br />
Net E. Nekroðiaus viename interviu yra<br />
mintis apie tai, jog tikrumui bûtø gerai,<br />
kad „ir nuodai spektaklyje bûtø tikri“.<br />
LOGOS 34<br />
2003 LIEPA • RUGSËJIS<br />
Lietuvoje pamaþu ásitvirtina savæs<br />
kankinimo ir saviþudybës poetizavimas,<br />
o kita vertus, mirties subuitinimas. Ási<strong>gali</strong><br />
iliuzija, kad mirtis prilygsta kino<br />
fikcijai. Lyg ji bûtø tik dar vienas meninës<br />
iðraiðkos efektas, o ne absoliutus<br />
ir negráþtamas ávykis individo gyvenime.<br />
Tai leidþia daryti prielaidà, kad esama<br />
gyvenimo kokybë nepa<strong>ten</strong>kina menininko,<br />
jam trûksta aukðèiausiø, transcendencijos<br />
link kylanèiø iðgyvenimø.<br />
Norima patirti, kà reiðkia auka, kà reiðkia<br />
susitikimas su Dievu, bet visa tai jis nori<br />
iðgyventi „darydamas savo menà“. Vakarø<br />
Europos menininkai jau iðbandë ðá<br />
bûdà XIX a. pabaigoje, kai kelià skynësi<br />
modernas. Ir buvo padaryta iðvada,<br />
kad menas, kaip religijos forma, primena<br />
ëjimà pas Dievà ñ ÷¸ðíîãî âõîäà („per<br />
juoduosius laiptus“).<br />
Dabartiniai lietuviø menininkø tokio<br />
pobûdþio ieðkojimai daþniausiai bûna<br />
nuspalvinti autoironija ir perversija. Pavyzdþiui,<br />
S. Parulskiui aukos simboliu<br />
tampa skerdþiama kiaulë. Aukos ir pasi-aukojimo<br />
idëja yra pakankamai stipriai<br />
uþvaldþiusi já, nuoðirdþiai prisipaþástantá:<br />
„Að norëjau valdyti Kristø, jo<br />
vaizdiná, tûnantá manyje du tûkstanèius<br />
metø, norëjau taip paprastai, pasitelkæs<br />
romëniðkà kryþiaus simbolá, suvokti<br />
ne maþiau drastiðki ir saviþudiðki. Performansas The Lips of Thomas (1975): Menininkë, sëdëdama nuoga<br />
prie stalo, suvalgo kilogramà medaus, iðgeria litrà raudono vyno ir deðine ranka sutraiðko stiklà, paskui tarsi<br />
ortodoksø apeigø metu iðsipjauna skutimosi peiliuku ant pilvo penkiakampæ þvaigþdæ ir plaka save, kol<br />
nebejauèia skausmo. Tuomet gulasi ant kryþiaus ið ledo po kaitinimo lempa, kol ið pilvo penkiakampe þvaigþde<br />
pradeda sunktis kraujas, ir publika jà iðneða. Kitas performansas Rythm O (1974): Marina leidþia publikai<br />
daryti jos kûnui, kà ji norinti. Tam ant stalelio iðdëlioti 72 daiktai. Po 6 valandø nurenginëjimo, kankinimo<br />
ir plûdimo performansas nutraukimas, iðkilus pavojui menininkës gyvybei. Ðiuos pavyzdþius panaudoja<br />
Tomas Kaèerauskas savo straipsnyje, <strong>kur</strong>iame plaèiau apraðo <strong>ten</strong>dencijà, kai menas „nebëra<br />
vien simboliø plotmë, reginys ar garsas publikos malonumui. Jame dalyvauja ne tik kasdieniai<br />
daiktai, bet ir menininko gyvybë: menas teikia fiziná skausmà, ribodamasis su mirtimi“. – Þr.<br />
Problemos, Nr. 62 (2002), p. 83.
Change language