Teises Teorija - Skynet

TEISES TEORIJA
1.12 TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖ -
TEISĖS ŠAKAS IR TEISĖS MOKSLUS JUNGIANTIS METODAS
Tai, kad teisei būdinga teisių (leidimų) ir pareigų (įpareigojimų) vienovė,
formaliai pripažįsta daugelis teisės teoretikų. Bet šiuo pripažinimu
negrindžiama teisės teorija, nemėginama remiantis šia vienove
atskleisti pagrindinių teisės kategorijų turinio.
Šiame darbe teisių ir pareigų vienovė ne tik laikoma teisės esme,
bet ir suprantama kaip visą pozityviąją teisę ir visą teisės mokslą
iš vidaus jungianti idėja, suvedanti visas bendrąsias teisės sąvokas į
sistemą ir suteikianti joms bendrą prasmę. Tai teisės ir jos mokslo
ašis, apie kurią, matysime, sukasi visas „teisės pasaulis": visos kitos
teisės sąvokos, matysime, tėra tik šios vienovės konkretinimas, išplėtojimas
konkrečiomis jos taikymo, įgyvendinimo sąlygomis. Ji -
metodologinis principas, padedantis suvokti, kuo yra tapačios įvairios
teisės šakos ir įvairūs teisiniai reiškiniai, kaip iš esmės turėtų
būti sprendžiami teisiniai ginčai ir kita. Tai sąvoka, kuri leidžia teisės
mokslui atsikratyti vadinamosios nebūtinos, atsitiktinės, su to
mokslo esme nesusijusios informacijos.
Teisių ir pareigų vienovė yra ir tas bendras struktūrinis elementas
(pradas), kuris pasikartoja visuose trijuose teisinės būties lygmenyse,
įrodydamas tų lygmenų priklausymą teisei ir kartu įgydamas
juose vis kitokią prasmę: teisinių idėjų atveju teisių ir pareigų vienovė
egzistuoja kaip visuminis mąstymas, kaip suvokimas būtinybės
derinti savo naudą su artimo nauda (kurti socialinę santarvę ir
ją palaikyti); teisės normų atveju - kaip visuotinai privalomo elgesio
taisyklė, teisinių santykių atveju — kaip konkretaus teisinio santykio
dalyvių konkrečių teisių ir pareigų vienovė.
Teisių ir pareigų vienovės atskleidžiamu, vidiniu teisės vientisumu
mes gerokai supaprastiname (gerąja prasme) visą teisinės informacijos
įvairovę, padarydami ją lengviau apžvelgiamą, suvokiamą,
įvaldomą.
Tokios centrinės sąvokos, kuri iš vidaus jungtų įvairių sričių
mokslinę informaciją, radimas būdingas visų mokslų pažangai, kuri
krypsta ne tik informacijos plėtimo, tikslinimo, bet ir jos vidinio
integravimo linkme. Tokia integracija rodo, kad yra surasti bendresni
tam tikros srities dėsningumai, kuriais remiantis gali būti paaiškinta
labai skirtinga informacija. Pavyzdžiui, biologijoje tokia sąvoka
buvo ląstelės teorija. Atradus ląstelę, o vėliau M. Šleidenui
106