Teises Teorija - Skynet

BENDROJI DALIS
gaus teises, kad žinotume, kokios žmogaus teisių apsaugos pozityvioji
teisė gali siekti ir kaip atsižvelgiant į tai organizuoti jos teisinį
reguliavimą.
1.1 ŽMOGAUS TEISĖS KAIP POZITYVIOSIOS
TEISĖS SOCIALINĖS PASKIRTIES OBJEKTAS
Iš aptartos teisės sampratos, matėme, kad žmogaus teisės gali būti
suprantamos labai įvairiai. Tačiau visą tų pažiūrų įvairovę R. Z. Lifšicas
siūlo apibendrinti dviem požiūriais: l) natūralistiniu ir 2) pozityvistiniu.
Natūralistinis požiūris pripažįsta, kad žmogaus teisės ir jų
įgyvendinimas priklauso asmeniui iš prigimties (gimimo), kad
jos nuo valstybės nepriklausomos ir neatimamos. Valstybė ir
visuomenė privalančios jas tik saugoti, lemti jų įgyvendinimą.
Šis požiūris būdingas demokratinėms visuomenėms ir
valstybėms.
Pozityvistinis požiūris teigia atvirkščiai - žmogaus teisės kylančios
iš valstybės, ši savo nuožiūra jas žmogui suteikia,
nustato jų apimtį, o panorėjusi gali jas taip pat savo nuožiūra
siaurinti, o kai kurias ir visiškai likviduoti. Tuo norima
pasakyti, kad žmogus iš prigimties neturi jokių teisių, kad
jos ateina tik iš tos organizuotos bendrijos, kurioje asmuo
gyvena, veikia ir kuri gali laisvai manipuliuoti jo teisėmis.
Šis požiūris paprastai būdingas autoritarinėms arba totalitarinėms
valstybėms, ekonomiškai atsilikusioms visuomenėms,
kur asmuo nepajėgia be valstybės ar visuomenės paramos garantuoti
bent minimalios savo teisių saugos.
Abi šios pažiūros daugelio autorių laikomos vienpusiškomis ir
dėl to nepakankamomis. Natūralistinės pažiūros ribotumas, kad ji
deklaruoja žmogaus teisių neatimamumą, nesvarstydama klausimo,
kaip šis neatimamumas dera su gyvenimo realijomis, su asmens
pareiga legalizuoti savo teisės visuomenėje atitinkamų pareigų vykdymu,
su teisės pažeidimais, teisine atsakomybe, ribojančia prigimtines
žmogaus teises. Be to, ši pažiūra neatsako į mūsų svarstytą
klausimą, žmogus gimsta su pačia subjektine teise ar tik su išankstiniu
visuomenės leidimu turėti, įgyti teisę.
139