Teises Teorija - Skynet

BENDROJI DALIS
(visuomeninę tvarką) gali bet kurios socialinės grupės interesas, derindamasis
su kitų socialinių grupių interesais kompromiso pagrindu.
Kiekviena teisė yra skirtingų socialinių grupių interesų kompromisinio
derinimo rezultatas.
Prie tokių teorijų priskirtinos visuomeninės sutarties ir solidarumo,
arba socialinių funkcijų, teorijos.
2.1 VISUOMENINĖS SUTARTIES TEORIJA
Ji teisę taip pat kildina iš intereso, tik kitaip aiškina to intereso virtimo
elgesio taisykle būdą. Teisė ir valstybė atsirandančios ne iš brutalios
prievartos, ne iš individo smurtu laimėtos kovos, kur pralaimėjusiųjų
interesas dėl jėgos nepakankamumo netenka galimybės dalyvauti
socialinėje tvarkoje, o iš būtinybės kompromisu (abipusėmis
nuolaidomis) derinti priešingus žmonių interesus. Socialinėje tvarkoje
tada dalyvauja visų socialiai aktyvių grupių interesai, kompromisu apvalyti
nuo nepakantumo kito interesui. Teisė tada suprantama kaip priešingų
interesų kompromisas, pavirtęs bendro elgesio taisykle. Prievarta
čia pasislenka į antrą vietą ir ji tik tiek reikalinga, kiek gali padėti
šalims susitarti ir saugoti sutartimi nustatytą socialinę tvarką. Teisės
ir valstybės vaidmuo - siekti socialinio kompromiso ir remiantis juo
garantuoti visuomenėje socialinę santarvę bei rimtį.
Teisę iš visuomeninės sutarties antikoje kildino graikų filosofas
Epikūras (341-270 m. pr. Kr.), vėliau - Ciceronas, Naujaisiais amžiais
- anglų filosofai T. Hobsas, D. Lokas, XVIII a. prancūzų filosofas
Žanas Žakas Ruso, parašęs tokio pat pavadinimo veikalą „Conirat
sočiai" (1762). Lietuvoje visuomeninės sutarties teoriją Cicerono
veikiamas XVI a. plėtojo Lietuvos teisininkas Andrius Volanas
veikale „Apie pilietinę arba politinę laisvę" (1572). Požiūris į teisę
kaip įgyvendinančią visuomeninę sutartį šiandien vyrauja Vakarų Europoje
ir Šiaurės Amerikoje dėl demokratinių procesų raidos.
2.2 SOLIDARUMO, ARBA SOCIALINĖS
PRIKLAUSOMYBĖS (FUNKCIJŲ), TEORIJA
Modemų visuomeninės sutarties teorijos variantą XIX a. antroje pusėje
ir XX a. pradžioje plėtojo prancūzų sociologai ir teisininkai. Iš
jų Leonas Buržua (Bourgeois) išleido tokio paties pavadinimo knygą
„Solidarumas" (Solidaritė, 1896), kuri buvo vienas iš mėginimų spręsti
„socialinį klausimą", kurioje solidarumą aiškino kaip bendrą visuo-
71