Teises Teorija - Skynet

BENDROJI DALIS
Apibrėždamas teisę kaip juridizuotą valdančios klasės valią,
K. Marksas buvo priverstas teise laikyti tik pozityviąją teisę. Mėginimas
daryti prigimtinę teisę viršesnę už žmonių sukurtus įstatymus
jam atrodė nerealus. Bet tai nereiškia, kad K. Marksas nepripažino
prigimtinės teisės. Klasinė teisė jam kaip tik ir atrodė priešinga prigimtinei
teisei, su kuria jis siejo teisės esmę.
,Jeigu įstatymai negali dekretu Įtvirtinti moralės, tai jie dar
mažesniu laipsniu gali paskelbti amoralumą teise." (l, 162) Teisę
K. Marksas laike fundamentalesniu dalyku už įstatymą, klasinis yra
tik įstatymas, o ne pati teisė, kuri sietą su asmens laisve. Jis
1842 m. rašė: „Daiktų teisinė prigimtis negali prisitaikyti prie įstatymo
- įstatymas, priešingai, turi prisitaikyti prie jos." (l, 122) Teisės
tikslu K. Marksas, panašiai kaip ir I. Kantas, buvo linkęs laikyti
žmogaus išlaisvinimą: "Aš nemanau, kad asmenybė turi būti
įstatymų garantas; priešingai, aš manau, kad Įstatymai turi būti
asmenybės garantas." (l, 140) „Tikslas, kuris reikalauja neteisėtų
priemonių, nėra teisinis tikslas" (l, 65) Šitaip orientuota teisė, pasak
K. Markso, turi įgyti teisių ir pareigų vienovės pavidalą: „Nėra
teisių be pareigų ir nėra pareigų be teisių." (16, 13) O teisių
ir pareigų vienovė, matysime, yra ne pozityviojo įstatymo, o prigimtinės
teisės kategorija. Tai socialinis elgesys, kuris užtikrina
žmonių lygiavertiškumo, lygiateisiškumo santykius, neiškreiptus feodalinių
privilegijų ir prievolių arba laisvosios konkurencijos privilegijų.,
kuriomis kapitalizmo sąlygomis tampa valdomos nuosavybės
mastas.
Abipuse teisių ir pareigų priklausomybe K. Marksas kritikavo
visas iki tol buvusias santvarkas ir jų teisines sistemas, kurios tą
priklausomybę pažeidinėjo arba luominėmis, arba turtinėmis privilegijomis.
K. Marksui rūpėjo ne šiaip skelbti asmens laisvę, o ieškoti
būdų, kaip formaliąją (teisinę) laisvę paversti faktine: „Gamintojai
gali tapti laisvi tik įgiję gamybos priemones." (19, 246) Su dirbančio
žmogaus išlaisvinimu K. Marksas siejo visos žmonijos išlaisvinimą:
„Gamintojų klasės išlaisvinimas yra išlaisvinimas visos žmonių
giminės, be lyčių ir rasių skirtumo." (19, 246) Jis laikėsi pažiūros,
kad visuomenė negali būti išlaisvinta, kol nėra suvisuomeninta
privati nuosavybė. Suvisuomeninimą jis faktiškai suprato kaip nuosavybės
suvalstybinimą. Nuosavybės visuomeninimo keliu šiandien
eina ir Vakarų šalių visuomenės, bet daro tai ne suvalstybindamos
67