Teises Teorija - Skynet

BENDROJI DALIS
singumas, nes neįmanoma nustatyti, ar konkretus asmuo, naudodamasis
subjektinėmis teisėmis, realiai atsisakė vykdyti pareigas, kuriomis
jis privalėjo legalizuoti šį naudojimąsi. Todėl teisės praktikoje
tiesos problema paverčia teisės realumo problemą įrodymų problema.
(Objektyvios tiesos sąvoką dabartinis Lietuvos Respublikos
civilinio proceso kodeksas keičia teisėją mažiau įpareigojančia psichologine
kategorija - teisėjo visišku įsitikinimu.}
Nominalinė teisės prasmė - iš žodžio teisti. Tai reikštų, kad ne
įstatymų leidėjas, o teisėjas - asmuo, kuriam suteikta teisė teisti,
yra pagrindinis ir tikrasis teisės esmės reiškėjas. Reikalas teisti atsiranda
dėl to, kad asmuo naudojasi leidimais (teise) nevykdydamas
atitinkamų paliepimų (pareigų) ir šitaip pažeidžia įstatymuose įkūnytą
visų žmonių teisinę lygybę ir keitimosi paslaugomis lygiavertiškumą.
Todėl teisti - tai sumažinti šių principų pažeidėjo teises
(jam suteiktus leidimus) iki jo paties susimažintų pareigų. Teisėjas
yra būtent tas asmuo, kuriam leista grąžinti teisių pažeidėjo teisiniam
statusui teisių ir pareigų pusiausvyrą.
Įstatymų leidėjas ir teisėjas nekuria teisės kaip leidimų ir paliepimų
pusiausvyros, o tik suvokia ir formuluoja, konkretina ją konkrečių
santykių atžvilgiu. Bet šiuo požiūriu teisėjas yra universalesnis
už įstatymų leidėją, nes jam tenka šiai teisių ir pareigų pusiausvyrai
palenkti ir tuos socialinių santykių atvejus, kurių nenumatė ir negalėjo
numatyti įstatymų leidėjas, esantis toliau nuo tų santykių. Šiuo
atžvilgiu teisėjas yra svarbesnė teisės figūra negu įstatymų leidėjas ir
tą svarbą išreiškia jau pats terminas teisė, autentišką prasmę įgyjantis
iš sąvokos teisti. Tai leistų daryti išvadą, kad teisė tiesiogiai formavosi
iš teisingumo vykdymo, iš visų asmenų teisinės lygybės ir mainų
lygiavertiškumo pritaikymo norminti žmonių santykius.
3. PRIGIMTINĖS IR POZITYVIOSIOS TEISĖS
SANTYKIS KAIP TEISĖS TURINIO IR FORMOS SANTYKIS
Jau sakyta, kad aptarta teisių ir pareigų vienovė egzistuoja tik kaip
prigimtinės teisės kategorija, nes ji nėra nustatyta kieno nors iš šalies
valiniu aktu, o kyla iš žmonių tarpusavio paslaugų remiantis
lygiaverčiais mainais. Todėl ji yra tik paprastas dorovės sukonkretinimas,
jos vidinės struktūros suformulavimas; jos imperatyvai, garantuojami
tik abipuse individų nauda. Todėl teisė ir dorovė čia dar
nėra atsiskyrusios viena nuo kitos ir neturi pagrindo išsiskirti.
111