Teises Teorija - Skynet

BENDROJI DALIS
Prigimtinės teisės koncepcijos pagal pobūdį skirstomos į materialiąsias
ir procedūrines (formaliąsias). Pirmu atveju prigimtinės teisės
koncepcija formuluoja labai abstrakčias vertybes, kurias turi realizuoti
pozityvioji teisė, jeigu ji „nori" būti „teisinga". Pavyzdžiui
H. Gracijaus koncepcijoje prigimtinei teisei priskiriamos tokios normos
kaip įpareigojimas laikytis sutarčių, draudimas kėsintis į svetimą
nuosavybę, įpareigojimas atlyginti kaltai padarytą žalą ir t.t.
Procedūrinė prigimtinės teisės koncepcija formuluoja tam tikras
pozityviosios teisės kūrimo formas (procedūras), kuriomis turėti reikštis
teisinga pozityvioji teisė. Žinomiausia procedūrinės prigimtinės
teisės versija yra Lono L. Fullerio (1902-1978) vidinio teisės moralumo
koncepcija. Ji siekia nurodyti, kaip reikia kurti teisės normų
sistemą, kaip ją taikyti, kad ji taptų teisės sistema „tikrąja" to žodžio
prasme. Išoriniam teisės moralumui L. Fulleris priskiria tokius
postulatus kaip teisės normų bendrumas, teisinės sistemos aiškumas
ir neprieštaringumas, teisės normų galiojimo atgal draudimas, teisės
publikavimas, draudimas nustatyti pareigas, kurių neįmanoma įvykdyti
(nes tai užprogramuotų valstybės prievartą asmenims - A. V.),
reikalavimas valstybės institucijoms veikti pagal įstatymą (teisėtumo
principas). L. Fullerio postulatų rinkinys kartu formuluoja teisės sampratą
ir veiksmingo jos įgyvendinimo sąlygas.
Pagal tai, prigimtinės vertybės ir taisyklės laikomos nekintamomis
laiko ir erdvės atžvilgiu ar revizuojamos atsižvelgiant į kultūros,
kurioje funkcionuoja, specifiką, prigimtinės teisės koncepcijos
skirstomos į absoliučias ir santykines.
Atsižvelgiant į tai, prigimtinės teisės šaltinis yra racionaliai pažini
„gamta" (prigimtis) ar gamtos, visuomenės, žmogaus esmė, prigimtinės
teisės doktrinos dar skirstomos į natūralistines ir viršgamtines. Natūralistinė
koncepcija (H. Grotius, T. Hobbesas, I. Kantas, dabar - Johnas
Wildas) prigimtinės teisės šaltinį kildina iš žmogaus esmės, iš jo proto,
orumo, iš visuomenės arba individo prigimties; antgamtinės koncepcijos
tokio šaltinio ieško transcendentinėje Dievo valioje.
XVIII a. pabaigoje prigimtinės teisės principai susilaukė konstitucinio
pripažinimo ir įtvirtinimo. Pirmiausia jie buvo juridizuoti
(įtvirtinti) JAV Nepriklausomybės deklaracijoje (1776), vėliau - Prancūzijos
„Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje" (1789) ir kitų valstybių
teisės aktuose. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija žmogaus
teises taip pat pripažino prigimtinėmis (18 str.).
79