Teises Teorija - Skynet

BENDROJI DALIS
elgtis - įgyti subjektinę teisę atitinkamų pareigų vykdymu. Būtų
tikslinga atsisakyti termino prigimtinės žmogaus teisės ir vietoj jo
vartoti nevalstybinės kilmės žmogaus teisės. Šiuo leidimu (teisnumu)
prasideda ir baigiasi prigimtinis teisės pobūdis. Kad virstų pačia subjektine
teise, leidimas (teisnumas) įgyti subjektinę teisę turi persikelti
į pareigų vykdymo sritį. Pavyzdžiui, kad įgytų subjektinę nuosavybės
teisę į tam tikrą turtą, asmuo pirmiau turi teisėtai jį susikurti teikdamas
paslaugų kitiems asmenims, kurių grįžtamosios paslaugos remiantis
lygiaverčiais mainais ir sukuria jo turtą. Pareiga - tai ta gyvybinė
jėga, kuri subjektinės teisės galimybę (teisnumą) paverčia tikrove —
abipusės subjektų pagarbos santykiu. Teisnumas čia nereiškia nieko
kito, tik visuomenės leidimą konkrečiam asmeniui teisėtai įgyti turtą,
o tuo remiantis - ir subjektinę teisę į jį. Kadangi subjektinė teisė
priklauso nuo pareigų vykdymo, o teisnumas, ypač bendrasis, nepriklauso,
tai subjektinė teisė prarandama, o teisnumas neprarandamas,
nes jis — ne pati teisė, o tik leidimas ją įgyti, ja naudotis.
Bet šitoks požiūris į teisę gali sukelti tam tikrų teorinių sunkumų
aiškinant vaiko, psichikos ligonių ir kitų neveiksnių asmenų teisių
legalumą. Kaip vaiko teises galima pavadinti subjektinėmis teisėmis,
kol jis nepajėgus prisiimti joms proporcingų pareigų? Kokią
prasmę suteikiame teisės terminui sakydami vaiko teisės? Čia iš
dalies galioja ir iš dalies negalioja mūsų pateikta teisės definicija.
Galioja tuo atžvilgiu, kad kūdikio subjektinė teisė į gyvybę, sveikatą
ir t. t. ateina ne iš jo paties, o iš visuomenės solidarumo, žmogaus
gyvybės tęstinumo sąmonės, dėl kurios egzistuoja pati visuomenė.
Iš jo paties ateina tik tokios teisės poreikis, kurį suponuoja
apsaugos reikalingų vertybių (gyvybės, sveikatos) turėjimas. O negalioja
tuo požiūriu, kad subjektinė teisė čia dėl suprantamų priežasčių
nereikalauja iš tos teisės turėtojo vykdyti jai adekvačių pareigų.
Bet tai nepaneigia jų tarpusavio sąveikos būtinybės. Ta sąveika
tik laiko požiūriu nukeliama į apibrėžtą ateitį - vaiko pilnametystę.
Iki tol vaikas gauna iš visuomenės pagal neformalią visuomeninę
sutartį subjektines teises kaip istoriškai būtiną tam tikrą
teisinės globos „kreditą". Jas gauna todėl, kad be tokių teisių
vaikas negali augti ir plėtotis dvasiškai. Pagal šią sutartį, pareigą
garantuoti vaikų teises laikinai perima tėvai, o jų netekus - visuomenė.
Ir šitaip atsitinka todėl, kad vaikas dar yra objektyviai nepajėgus
vykdyti tokių pareigų.
119