Teises Teorija - Skynet

TEISES TEORIJA
subjektinę teisę turėsime apibrėžti kaip valstybės teisės aktų nustatytą
konkrečiam asmeniui leistino elgesio rūšį ir apimtį. Čia subjektinės
teisės šaltinis — valstybės valia, paties asmens įtaka tokiai teisei atsirasti
neaiški. Remiantis pilietinės (demokratinės) teisės samprata,
subjektinė teisė — tai valstybės sankcionuotas konkretaus asmens elgesys,
į kurį tas asmuo įgijo teisę (leidimą) vykdydamas tam tikras
pareigas valstybei ar kitiems bendrijos nariams. Čia valstybė daugeliu
atvejų nesuteikia asmeniui subjektinių teisių, o tik sankcionuoja
(patvirtina) jo paties įgytas teises, įsipareigodama jas ginti jų pažeidimo
atveju.
Terminus objektinė teisė ir subjektinė teisė pirmasis lietuviškoje
teisės literatūroje, autoriaus žiniomis, pavartojo J. Skruodys Vilniuje
išleistoje knygoje „Teisės filosofija" (1923) 99 . P. Leonas vartojo
terminus objektingoji teisė ir subjektingoji teisė. Rusiška teisės
literatūra objektinę teisę vadina , subjektinę teisę
- , vokiečiai atitinkamai - das Recht ir Personalrecht,
anglai - law ir right, lenkai - prawo ir prawo podmiotowe
(uprawnienie).
Subjektinės teisės struktūra. Subjektinė teisė yra daugiaaspektė
teisės kategorija. Ji yra trijų leidimų vienybė: 1) leidimas pačiam
elgtis taip, kaip nustatyta teisės akte, - naudotis tam tikru visuomenės
gėriu (subjektinės teisės objektu); 2) leidimas reikalauti, kad kiti
asmenys teisės turėtojo atžvilgiu susilaikytų nuo tam tikrų veiksmų
arba vykdytų jo naudai pozityvią pareigą (grąžintų skolą, teiktų
tam tikras paslaugas ir kt.); 3) leidimas kreiptis į kompetentingą valstybės
instituciją, kad ši, panaudodama valstybės prievartą, priverstų
antrąją santykio šalį įvykdyti pareigą, kurią ši privalo atlikti subjektinės
teisės turėtojui pagal įstatymą arba sutartį. Šis leidimas paprastai
vadinamas teisine pretenzija. Konkreti subjektinė teisė gali apimti ir
daugiau nei tris leidimus. Pavyzdžiui, subjektinė teisė į žodžio laisvę
leidžia piliečiui kalbėti susirinkimuose ir mitinguose, reikšti savo
mintis per spaudą ir kitus informacijos kanalus, kritikuoti viešojo
gyvenimo trūkumus, teikti siūlymus, imtis literatūrinės ir kitokios
meninės veiklos ir t. t.
Tačiau pagrindiniai leidimai yra trys, nes jie apima visą subjektinės
teisės vidinį prieštaringumą (teisių ir pareigų vienovę) ir lais-
Skruodys J. Teisės filosofija. Vilnius, 1923. P. 9.
332