Teises Teorija - Skynet

BENDROJI DALIS
teresų neatšaukiamumą (objektyvumą) imta vadinti jų prigimimu, o
juos saugančią teisę - prigimtine. XIX a. ji atgimė kaip protestas
prieš istorinę teisės mokyklą, o vėliau - prieš teisinį pozityvizmą.
Istoriniu požiūriu prigimtinės teisės koncepcija sutinkama įvairiose
žmonijos raidos epochose: senovės Graikijoje ir Romoje, senųjų
Rytų kultūrose, viduramžių krikščionybėje (skotizmas, tomizmas),
Renesanso epochoje, vėliau ji vėl atgydavo ir atgyja, kai tik
pozityviąją teisę ištinka moralinė krizė. Naujasis susidomėjimas prigimtine
teise po Antrojo pasaulinio karo kaip tik ir buvo sukeltas
tos gilios moralinės krizės, į kurią buvo patekusi Europos pozityvioji
teisė dėl pasidavimo pozityvistinei ir normatyvistinei ideologijai,
dėl kurios ji buvo palenkta tarnauti totalitariniams režimams ir
giliai susipriešinusi su bendra žmogiškąja morale 29 .
Prigimtinė teisė visada buvo žmonių kuriamos teisės idealas ir
kaitų priemonė diskvalifikuoti amoralią teisę, taip pat kovoti dėl teisingos
teisės. Prigimtinė teisė yra tiesiog žmoniškumo pozityviojoje
teisėje barometras ir gelbėjimosi ratas: kai pozityvioji teisė pernelyg
nukrypsta nuo moralės, su ja susvetimėja ir sukelia grėsmę autentiškosioms
žmogaus vertybėms, prigimtinė teisė vėl ateina į žmonių
sąmonę, į jų tarpusavio santykius kaip protestas šiai teisės linkmei,
ir ateina tam, kad vėl sugražintų pozityviąją teisę į moralės vagą ir
šitaip primintų pozityviajai teisei jos autentiškąją paskirtį.
Pagrindiniai prigimtinės teisės doktrinos postulatai:
1) Prigimtinė teisė - rinkinys normų arba vertinimų, reglamentuojančių
žmonių elgesį ir priklausančių tai pačiai žmogaus interesų
sričiai, kurią paprastai normina pozityvioji teisė.
2) Prigimtinės teisės koncepcijų išeities taškas - prielaida, kad
prigimtinės teisės šaltinis yra žmogaus ar visuomenės prigimtis (pasaulietinė
kryptis). Iš čia - tvirtinimas: teisė egzistuoja objektyviai.
Ji nėra žmogaus tikslinės veiklos rezultatas (kultūros darinys),
o egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus valios ir sąmonės.
3) Prigimtinės teisės normos išreiškia tam tikrą norminę tvarką,
bet skirtingą nuo tos, kurią nustato pozityvioji teisė. Jos įpareigoja
tam tikram elgesiui nepriklausomai nuo pozityviosios tei-
29 Plačiau apie prigimtinę teisę žr: Linsmayer E. Das Naturrecht in der deutschen
Rechtsprechung der Nachkriegszeit. 1963; Senrong L. Der Wiederaufbau
der Naturrechtslehre in Deutschland nach dem Zweiten Weltkrieg. 1977; kita.
77