Teises Teorija - Skynet

PRATARME
tinės metodologijos paplitimo gamtos ir socialiniuose moksluose XX a.
pirmoje pusėje. Normatyvizmas buvo nedėmesingas turiningai teisės sampratai,
nes ji - „metafizikos užuovėja". Teisė pozityvizmui nebuvo problema,
nes viskas, ką valdžia paverčia visuotinai privalomo elgesio taisykle,
ir yra teisė. Tai labai paprasta ir aišku. Todėl šios orientacijos
teisės teorija daugiausia dėmesio skyrė ne teisės sampratai, o bendrųjų
teisinio mąstymo sąvokų aparatui. Bet praleidus teisės sampratą ir palikus
tik teisinio mąstymo priemones (teisės kategorijas), šią teisės žinių
sritį tada iš tiesų tegalima vadinti teisės enciklopedija, teisės teorija,
kur enciklopedija ir teorija reiškia tik tam tikrų teisės sąvokų aiškinimą,
beje, orientuotą ne į teisėkūros, o į teisės normų taikymo poreikius.
O tokia teisės teorija ar enciklopedija negalėjo būti konceptuali.
Čia mėginta atskirti teisės sampratą (teisės filosofiją) nuo bendrųjų teisinio
mąstymo sąvokų aparato (teisės enciklopedijos), nes tai atitiko totalitarinio
režimo (valstybės primato) siekį neįsileisti į teisės praktiką
fundamentalesnės nei įstatymas teisės, kurią „prarasti" itin suinteresuota
etatistinė tokio režimo jurisprudencija. Mat su teise į bendrųjų teisinio
mąstymo sąvokų aparatą gali ateiti įstatymo sutikimo su teise problema,
kurią aiškinantis gali išryškėti ir savavališkas totalitarinio režimo
įstatymų turinys, kurį lengviau paslėpti teisės enciklopedijai, nagrinėjančiai
pavienes įstatymines normas be ryšio su teisės samprata.
Teisės samprata tampa reikalinga tik kai teisės imperatyvams norima
palenkti ne tik teisės taikymą, bet ir teisėkūrą, kai šia samprata užčiuopiamos
ir grindžiamos vertybės, galinčios saistyti ir įstatymų leidėjo
valią. Normatyvizmas orientuotas į teisės normų taikymą, o societarizmas
- ir į tų normų kūrybą ir dėl to jis integralesnis. Savo ruožtu
etatistiniam normatyvizmui reikia vertybiniu požiūriu neutralios, arba „diplomatiškos",
teisės teorijos (nes nenorima tiesiai sakyti, kad galiojanti
teisė pirmiausiai tarnauja ją sukūrusiai valstybinei valdžiai); tuo tarpu
societarizmas, atvirkščiai, nori plėtoti į žmogaus teises aiškiai orientuotą
teisės filosofiją, kuri sujungtų teisės sampratą (pagrindines žmogaus
teises) su padedančiu ją įgyvendinti bendrųjų teisės sąvokų aparatu grindžiant
teisėkūros saistymą pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Tai reiškia,
kad vertybinis teisės aspektas tampa viršesnis už norminį, daro jį sau
pavaldų.
Plėtojama šia linkme, teisės samprata ėmė sutapti su bendra po Antrojo
pasaulinio karo Vakaruose išryškėjusia mokslų, taip pat jurisprudencijos
humanizavimo tendencija. Visus imta laikyti paties žmo-