Teises Teorija - Skynet

TEISĖS TEORIJA
menės pareigą ir ragino šia dvasia auklėti visuomenę, nes socialinė
problema (darbo žmonių gynimas) kartu esanti ir auklėjimo problema.
Auklėjimas turįs skatinti socialines reformas, apsaugančias visuomenę
nuo revoliucijų. Jis ragino darbdavius vadovautis socialinio teisingumo
principu, daryti darbo žmonėms nuolaidas, siūlė prie žmogaus
teisių deklaracijos pridėti ir žmogaus pareigų deklaraciją.
Bet ryškiausiu tos krypties atstovu laikomas Prancūzijos Bordo
universiteto profesorius Leonas Diugi (L. Duguit, 1859-1928), solidarumo
idėją plėtojęs kaip abipusės socialinės priklausomybės teoriją,
kuriai pirmiausiai siekė palenkti nuosavybės teisę. Šią teoriją
L. Diugi suformulavo veikaluose: „Privačiosios teisės žymiausieji pasikeitimai,
pradedant Napoleono kodeksu" (Les transformations generales
du droit prive depuis la Code Napoleon, 1920), „Socialinė
teisė, individualioji teisė ir valstybės permainos" (Le droit social, le
droit individuel et les transformations de l'Etat, 1922), taip pat
„Valstybė, objektinė teisė ir pozityvusis įstatymas" (L'Etat, le droit
objectif et la loi positive, 1922).
Kritikuodamas marksizmo klasių kovos teoriją, L. Diugi teigė, kad
žmonės yra tarpusavyje susaistyti solidarumo tikslų ir tarpusavio priklausomybės.
Todėl kylančius prieštaravimus žmonės turį įveikti ne
kovos gilinimu, o bendradarbiavimu, kurio pagrindu susiformuoja bendroji
solidarumo norma: „Venk visko, kas pažeidžia socialinį solidarumą,
ir daryk viską, kas reikalinga jam įgyvendinti bei stiprinti."
Solidarumas, arba socialinė sąveika, - tai nuolatinis asmeninių ir
visuomeninių tikslų (interesų) derinimas. Solidarumas reiškiasi dvejopai:
1) interesų panašumu; ir 2) darbo pasidalijimu. Pirmuoju atveju
žmonės solidarūs todėl, kad turi bendrus interesus ir siekia juos įgyvendinti
veikdami kaitų (tautinis, klasinis, pasaulėžiūrinis ir kitoks solidarumas);
antruoju atveju solidarumo būtinybė kylanti iš jau minėto
asmens kultūrinio nepakankamumo pačiam sau: asmuo, negalėdamas
pats pasigaminti visų jo egzistencijai reikalingų reikmenų, priverstas
bendrauti su kitais žmonėmis, keisdamasis su jais paslaugomis.
Toks pats esąs ir klasių solidarumas. Kiekviena klasė arba socialinė
grupė yra viena kitai reikalinga, nes atlieka visuomenėje tam
tikrą tik jai skirtą misiją - pareigą įgyvendindama solidarumo normą.
Šiai solidarumo idėjai pavaldi ir teisė. Ji yra išraiška viso to,
kas atitinka solidarumo normą. Teisės normos egzistuoja nepriklausomai
nuo valstybės, nes kyla iš visuomenės solidarumo.
72