Teises Teorija - Skynet

TEISĖS TEORIJA
Savo normatyvistines pažiūras į teisę H. Kelzenas suformulavo
XX a. pradžioje ir išdėstė apibendrintame veikale „Bendroji teisės
ir valstybės teorija" (General Theory of Law and State, 1945). Teisės
mokslo kompetenciją H. Kelzenas siekė apriboti pozityviosios teisės
normų aprašinėjimu ir loginiu jų sisteminimu. Teisės mokslas
neturįs tyrinėti teisės normų vertingumo ir teisingumo, jo neturi dominti
teisės normų nei ideologinis, etinis (kokia turi būti valstybės
nustatoma teisė pagal idealą), nei sociologinis (ką žmogaus gyvenime
teisės normos atitinka) aspektai. Jurisprudencija turinti ne kritikuoti
ar teisinti galiojančią teisę, o tik ją tyrinėti kaip „grynąją",
t. y. pačias teisės normas kaip elgesio taisykles, siekdama tvarkyti
jų tarpusavio santykius, kad jos atitiktų neprieštaringumo, ekonomiškumo,
taikymo patogumo, operatyvumo, loginio aiškumo reikalavimus.
Todėl jo teorija ir vadinama grynosios teisės teorija (Reine
Rechtslehrė). Teisė H. Kelzenui - tai sistema teisės normų, kurių
vykdymas garantuotas valstybės prievarta.
Savo teisinių pažiūrų sistemą H. Kelzenas pradeda nuo supozicijos
egzistuojant pagrindinę normą, kuri suprantama kaip tam tikras
pradinis teisės šaltinis ir lemia tarptautinės teisės pradus, šie -
konstitucinius įstatymus, o iš jų išvedami paprastieji įstatymai ir galiausiai
- individualios normos. Pagrindinei normai teikiama grynai
metodologinė prasmė. Ši kategorija H. Kelzenui reikalinga sukurti teisės
sistemą remiantis subordinacijos principu — suteikti teisės normoms
vidinę tvarką (sistemą) remiantis jų juridinės galios diferenciacija.
Pagrindinė norma turinti užtikrinti teisės sistemos vientisumą, sąsajumą
ir veiksmingumą, pakopinę tvarką, kur žemesnės normos išvedamos
iš aukštesniųjų. Teisės sistemai čia suteikiamas hierarchinis
pobūdis, kuris atitiktų teisės normų sisteminimą (skirstymą) pagal juridinę
galią, aukščiausios pakopos statusą pripažįstant konstitucijai.
Pagrindinės normos supozicija leido H. Kelzenui teisinio pozityvizmo
požiūriu netradiciškai spręsti teisės ir valstybės santykį: teisė,
kai nuo teisės viršenybės lozungo jau reikia pereiti prie teisės ir etikos sąveikos
viršenybės, nes pagrindine žmogaus saugumo sąlyga laikomas socialinis visuomenės
stabilumas, kuris reikalauja iš valstybės (visuomenės) padėti neįgaliam
asmeniui įgyvendinti ir tokius jo interesus, kurie teisės požiūriu negali
būti laikomi žmogaus teisėmis, nes, siekiant juos įgyvendinti, neįmanoma remtis
subjektinių teisių ir pareigų vienove. O interesai, kuriems nepritaikoma teisių
ir pareigų vienovė, nėra veiksnaus asmens žmogaus teisė.
84