Teises Teorija - Skynet

BENDROJI DALIS
kėjo vis labiau valstybinti visuomenės gyvenimą, biurokratizuoti jį
ir šitaip didinti teisinės tvarkos palaikymo išlaidas ir neracionalumą,
o galiausiai lėtinti visuomenės pažangą, kurstyti ir palaikyti visuomenės
konfliktiškumą. Todėl nuoseklus šių tendencijų raidos padarinys
— neišvengiama etatistinės teisės ir ja besiremiančio politinio
režimo krizė.
Atsigręžimas į įstatymo turinį aktualina prigimtinės teisės poreikį.
Ir tik didėjant visuomenės priešinimuisi šitaip suprantamos teisės
pagrindu savavaliaujančiai valstybinės valdžios valiai, imta gręžtis
ir į teisės turinį - žmogaus teises; į teisę ima grįžti teisingumo sąvoka,
naikindama formalaus teisėtumo visagalybę; valstybės prievartos
ima nebepakakti garantuoti formalų teisėtumą; jį užtikrinti pagalbos
kreipiamasi ir į teisės adresato suinteresuotumą vykdyti konkrečią
normą. Valstybės gyvenimo organizacijos optimizavimas - siekis
užtikrinti įstatymų vykdymą mažiausiomis sąnaudomis, reikalauja
garantuoti teisės normų privalomumą (vykdymą) pirmiau abipuse piliečių
nauda nei gryna valstybės prievarta.
Tendencija atsigręžti ir į įstatymo turinį (silpninti formalizmo
orientacijų reikšmę teisėje) buvo formuluojama kaip teisinio įstatymo
problema: ar bet kuri valdžios valia, įforminama įstatymu ir garantuojama
prievarta, yra teisė? Šį klausimą pirmieji iškėlė filosofai,
o ieškodami priemonių apriboti, susaistyti valdžios savivalę asmens
atžvilgiu postulavo egzistuojant prigimtinę teisę ir aiškino ją
kaip valstybės kuriamų įstatymų šaltinį bei jų teisėtumo kriterijų:
valstybė, kurdama įstatymus, negali pažeisti tam tikrų asmeniui iš
prigimties būtinų vertybių, kurios egzistuoja anksčiau nei valstybės
valia ir nepriklausomai nuo jos.
Šios tendencijos ištakos, matėme, glūdi antikoje. Pradedant senovės
Graikijos filosofais Sokratu, Platonu, Aristoteliu ir baigiant
stoikais, įstatymai buvo skirstomi į žmonių nustatytus ir dievų duotus,
arba prigimtinius. Žmonių kuriami įstatymai turį atitikti teisingumo
reikalavimus: „Tikrasis įstatymas yra tas, kuris įsako tai, ko
reikalauja visuotinis protas, arba gamtos dėsniai".
Stoikais sekęs Ciceronas (106-43 m. pr. Kr.) prigimtinę teisę vadino
tiesiog „proto teise" (recta ratio) ir laikė ją amžina, visose tautose
esančia; ji yra Dievo sukurta ir todėl neatšaukiama. Kas neklauso
šios teisės, tas pats sau daro skriaudą, nes atsisako žmoniškumo.
Teisės mokslas, pasak Cicerono, turįs semtis išminties ne iš edikto,
113