Teises Teorija - Skynet

TEISES TEORIJA
ne iš Dvylikos lentelių įstatymų, o iš giliausios filosofijos šaltinių;
neteisingas tas, kuriam svetima prigimtinė teisė, nes tik ši teisė esanti
verta teisės vardo. Žmonių kuriamoji teisė kylanti iš prigimtinės ir
šia pateisinama. Teisingumas (aequitas) - tai „kalbėjimas į visus vienu
balsu". O tokiu „balsu" kaip tik ir privalą kalbėti įstatymai.
Panašiai šį santykį aiškino ir šv. Augustinas. Pozityviąją teisę
jis vadino laikinąja (lex temporalis): toje pačioje valstybėje laikui
bėgant ji kintanti, įvairiose šalyse - vis kitokia. Jos tikslas - saugoti
ramybę ir tvarkyti visuomeninį žmonių gyvenimą, jos sankcijos -
prievarta. Tuo tarpu prigimtinė teisė yra įdiegta į žmogaus sąžinę ir
joje „girdisi Dievo balsas". Įstatymas, neatsižvelgiantis į „amžinosios
teisės įstatymus" (lex aeterna), nėra teisė ir neprivalomas.
Prigimtinės teisės naudai šį santykį viduramžiais sprendė ir Tomas
Akvinietis. Žmonių sukurtoji teisė (lex humana) esanti tik prigimtinės
teisės normų pritaikymas konkretiems gyvenimo atvejams.
Prigimtinės teisės neatitinkantys žmonių įstatymai - tai teisės iškreipimas
(legis corruptio). Visų gerovei priešingi įstatymai esantys ne
teisė, o savivalė. Jeigu valdovo valia neatitiktų proto paliepimų, tai
jo įsakymas laikytinas ne teise (įstatymu), o tik kaprizu. Prigimtinę
teisę jis formulavo į bendrąjį principą: daryk gera, venk blogio.
Vėlesniais laikais, ypač XIX a. antroje pusėje, valstybės kuriama
teisė (jus humanum) ėmė darytis universalesnė - šalia jos neliko
vietos nei dieviškajai, nei prigimtinei teisei. Teisiniai pozityvistai
sąmoningai neigė prigimtinę teisę kaip „metafizikų išmonę". Šią valstybės
kuriamą teisę (jus humanum} XIX a. dėl prancūzų filosofo
Ogiusto Konto (Comte) filosofijos įtakos imta vadinti pozityviąja teise,
pabrėžiant jos imperatyvų įsakmumą kaip garantuojamą valstybės
(realios jėgos). Jos šaltiniai buvo siejami ne su prigimtine teise,
o tik su valstybės valia.
Prigimtinės teisės renesansas Vakaruose prasidėjo visuomenei
orientuojantis į demokratines vertybes, kai buvo susirūpinta žmogaus
teisėmis, siekta įveikti subjektyvistinę teisės sampratą, sankcionavusią
valdžios savivalę teisėkūroje, kuri nematė teisėje jokių nuo valdžios
valios nepriklausomų vertybių, galinčių susaistyti valdžios valią kuriant
teisę ir šitaip apsaugoti žmogaus teises nuo valdžios savivalės,
įgyjančios įstatymų pavidalą. Tokių vertybių paieška vėl atgaivino prigimtinės
teisės tradiciją reikalaujant, kad valstybės kuriama teisė sankcionuotų
ir garantuotų prigimtinės teisės nustatomus imperatyvus.
114