Teises Teorija - Skynet

TEISES TEORIJA
mingumą). Ši funkcija nustato pobūdį ir mastą valstybės prievartos
(sankcijos), kurią leidžiama taikyti už reguliacinių teisės normų nustatomų
įpareigojimų, draudimų nevykdymą. Jos esmę sudaro imperatyvas
— bausti.
Teisės literatūroje yra įsitvirtinusi tradicija (ji populiari ir Lietuvos
jurisprudencijoje) šios rūšies teisės funkciją vadinti apsaugine.
Logikos požiūriu tai netikslus terminas, nes ši funkcija susitapatina
su socialine teisės paskirtimi apskritai. Saugoti žmogaus teises yra ne
tik apsauginės, bet visų teisės funkcijų, taip pat reguliavimo funkcijos
paskirtis, nes reguliuoti žmonių elgesį - tai saugoti jų teises. Reguliavimas
yra pagrindinis žmogaus teisių apsaugos civilizuotoje visuomenėje
būdas. Bet jeigu žmogaus teisių apsauga yra ne konkrečios
teisės normos funkcija, o visos teisės, kaip įvairių funkcijų sistemos,
paskirtis, tai minėtą funkciją vadinti apsaugine reikštų apimties
požiūriu tapatinti dalį su visuma — daryti logikos klaidą.
Be to, kai kurie rusų, lenkų ir mūsų teisininkai mano, kad apsauginės
funkcijos tikslas — uždrausti tam tikras veikas. Ši pažiūra
taip giliai įsitvirtinusi ir mūsų baudžiamosios teisės teorijoje, kad ji
figūruoja ne tik baudžiamosios teisės vadovėlyje, bet ir Lietuvos Respublikos
baudžiamajame kodekse, (taip pat naujajame jo projekte),
kur l straipsnis teigia, kad baudžiamųjų įstatymų paskirtis — „uždrausti
veikas, kurios padaro esminę žalą asmens [...] interesams".
Deja, tikrovė yra tokia, kad baudžiamųjų įstatymų paskirtis - ne
drausti, o bausti, nes atitinkamas veikas jau uždraudė anksčiau priimtos
reguliacinės teisės normos, nustatydamos atitinkamas pareigas,
kur kiekviena pareiga negatyviu aspektu kartu reiškia ir draudimą
neatlikti veiksmų, žalingų kito asmens teisėms. Pavyzdžiui, pareiga
- „privalome laikytis sutarčių" reiškia tą patį, ką ir draudimas —
„negalima (draudžiama) nesilaikyti sutarčių" (negatyvi pozityvios pareigos
forma). Atitinkamai vagystes uždraudžia ne Baudžiamasis kodeksas,
o Konstitucijos 23 straipsnis „Nuosavybė neliečiama". Baudžiamasis
kodeksas tik reglamentuoja šios konstitucinės normos nustatyto
draudimo pažeidimo būdus ir sankcijas už tokį pažeidimą 62
.
Todėl nėra prasmės antrą kartą drausti tai, kas jau vieną kartą yra
uždrausta reguliacinės teisės normos.
62
Plačiau apie tai žr.: Vaišvila A. Baudžiamoji justicija - juridinė asmens
teisinio statuso identifikacija // Teisės problemos. 1998, Nr. 3 - 4.
148