Teises Teorija - Skynet

TEISES TEORIJA
santykis, viena vertus, yra genetinis - pozityvioji teisė išvedama iš
prigimtinės, kita vertus, jis yra norminimo ir sankcionavimo santykis:
pozityvioji teisė paverčia prigimtinės teisės idėjas konkrečia valstybės
ginama elgesio taisykle. Prigimtinė teisė yra humanistinis pozityviosios
teisės turinys, valstybės leidžiamų įstatymų teisinės vertės
kriterijus, o pozityvioji teisė - prigimtinės teisės institucinė forma.
Pozityvioji teisė plėtojasi kaip prigimtinės teisės skelbiamų vertybių
konkretinimas, sankcija ir garantas. Valstybės leidžiami įstatymai
tik tada yra teisiniai, kai neprieštarauja prigimtinei teisei.
3.6 TEISĖS IR VALSTYBĖS SANTYKIS
Institucinę teisės sampratą toliau konkretina teisės ir valstybės santykis:
kuriam iš šio santykio narių teiktinas pirmumas - teisei ar
valstybei? Tai nėra tik teorinis klausimas. Jo praktinė reikšmė priklauso
nuo to, valstybė saistoma teisės kaip iš visuomenės kylančios
tvarkos ar, atvirkščiai, - gali laisvai, savo nuožiūra kurti, kaitalioti
tą tvarką.
R. Z. Lifšicas mano, kad atsakymas į šį klausimą priklauso nuo
to, kam teikiama pirmenybė apibrėžiant pačią teisę - teisinėms idėjoms,
teisės normoms ar teisiniams santykiams.
Pirma, jeigu remsimės normatyvistine (etatistine) teisės samprata,
kur valstybės valia - vienintelis teisės šaltinis, o teisės norma -
vienintelė teisės būtis, tai pirrnumą, be abejo, reikės teikti valstybei.
Valstybė tada nėra saistoma jokios kitos teisės, kaip tik savo sukurtosios.
Tai nėra veiksmingas valstybės savavaliavimo teisėkūroje varžymas,
nes valstybė visada gali pakeisti sau nenaudingus įstatymus
naudingais.
Antra, jeigu vadovausimės pilietine teisės samprata, pagal kurią
teisės šaltinį sudaro bendrosios žmogaus vertybės (gyvybė, sveikata,
laisvė, susikurtas turtas ir kitos), egzistuojančios anksčiau nei valstybė
ir nepriklausomai nuo jos, dėl kurių patys žmonės sudaro tarpusavio
sutartis ir normina jomis savo elgesį, tai turėsime pripažinti teisės
(šių sutarčių) pirmumą prieš valstybę. Ir tas pirmumas čia reiškia tik
tai, kad valstybė nustato teisės normas ne savavališkai, o atsižvelgdama
į minėtas vertybes ir dėl jų sudalytas piliečių tarpusavio sutartis.
Ji įtvirtina visuomenėje susiklosčiusias pažiūras į teisingumą. Valstybė,
nustatydama teisės normas, riboja vieno asmens teisę tik tiek, kiek
to reikia apsaugoti kito asmens teisę. Kurdama teisę, ji yra saistoma
122