Teises Teorija - Skynet

TEISES TEORIJA
vien teisės moksluose; jam reikia išmanyti ir gretutinius socialinį procesą
tiriančius mokslus - filosofiją, sociologiją, ekonomiką, psichologiją,
vadybą.... Jam reikia priimti sprendimus dėl įvairių socialinių
vertybių. O tai įmanoma tik suvokiant tų vertybių specifiką ir jų reikšmę
krašto pažangai, žmogaus teisių saugai. Išsilavinimo integralumo
reikalauja pati teisės prigimtis: jeigu teisė yra socialinis interesas,
perdirbtas į teisės normą, tai norinčiam sėkmingai veikti teisininkui
svarbu žinoti ne tik pačią normą, bet ir joje slypintį interesą
bei tas sąlygas, kurioms esant tas interesas virsta visuomenine tvarka,
garantuojančia socialinę santarvę ir rimtį. „Teisininkas, kuris savo
studijomis niekuomet ir visiškai nėra išėjęs iš teisės mokslų ribų
į socialinę ar sociologinę sritį, kuris teisės nuostatus studijavo tiktai
dogmatiškai ir kuriam visuomenė sudaro tokią pat paslaptį, kaip chemija
ar botanika [...] nieko nežinodamas apie gyvus socialinius procesus,
apie tą apatinį judėjimą, kuris nuolat vyksta teisės normų pamatuose
[...], toks teisininkas [yra] grynas formalistas, socialinei
teisės funkcijai [jis] didelės naudos neduos, o tam tikru atžvilgiu
gali jai net kenkti. Tik teisininkas - visuomenininkas gali būti kompetentingas
socialinis kūrėjas ir tvarkytojas. " 18
Visi žymieji pasaulio teisininkai: G. Leibnizas, Ch. Montesąuieu,
L. von Šteinas, K. Marxas, R. von Mohlis, A. Koni's, mūsų -
M. Romeris, P. Leonas ir kiti, ar ne dėl to laikomi žymiais, kad disponavo
integralia kompetencija - pajėgė ne tik aiškinti ir taikyti įstatymus,
bet ir kurti teisinio reguliavimo strategiją. Kvalifikacijos integralumas
— būtinas jos socialinio veiksmingumo požymis.
Todėl vienaip reikės organizuoti teisininkų legistų ir kitaip —
teisininkų juristų rengimą, jų akademines studijas. Į teisininko juristo
rengimą orientuojančios akademinės studijos pirmiausiai turėtų
sudaryti teisės studentui kuo daugiau galimybių pajusti pačią teisės
esmę, jos kaitos priežastį, socialinę paskirtį, kad remdamasis visu
tuo jis vėliau pajėgtų teisiškai pasielgti spręsdamas įvairius su žmogaus
teisių apsauga ir įgyvendinimu susijusius klausimus, ypač tais
atvejais, kai reguliuoti situaciją nėra konkretaus įstatymo.
Čia galima visiškai sutikti su pro f. V. Mikelėno nuomone, kad
Lietuvos teismų sistemos veiklos turinio posūkis priklausys nuo to,
„ar teisėjas tikrai bus racionaliai mąstantis žmogus". O tai „labai
18 Romeris M. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. T 1. Vilnius, 1995. P. 286.
50