Teises Teorija - Skynet

TEISĖS TEORIJA
Absoliučiai apibrėžtos dispozicijos aiškiai ir tiksliai nurodo reguliuojamo
visuomeninio santykio dalyvių teises ir pareigas, kurių
jie savo nuožiūra negali pakeisti. Tokios dispozicijos kitaip dar vadinamos
imperatyviomis. Jų pavyzdžiai gali būti teisės normos: sutarčių
reikia laikytis, teisingumą vykdo tik teismas arba savininkas
turi teisę išreikalauti savo turtą iš svetimo, neteisėto valdymo. Čia
nustatoma, kad jei sutartis sudaryta (normos hipotezė), tai sutarties
dalyviams atsiranda pareiga vykdyti iš tos sutarties kylančius įsipareigojimus;
antruoju atveju — jei subjektas (x) yra teismas, tai tik
jis (x) gali (turi teisę — privalo) vykdyti teisingumą. Čia griežtai
nurodoma, kuris subjektas turi teisę ir pareigą vykdyti teisingumą.
Santykiškai apibrėžtos dispozicijos yra tokios, kurios leidžia ir
patiems reguliuojamo santykio dalyviams nustatyti kai kurias savo
teises ir pareigas, konkretų jų turinį. Bet jeigu patys dalyviai jų
nenusistato, tai galioja dispozicijos nustatytos dalyvių teisės ir pareigos.
Pavyzdžiui: „Daikto duodami vaisiai [...] priklauso jo savininkui,
jeigu įstatymas arba savininko sutartis su kitu asmeniu nenustato
ko kita." (CK 154 str.) Arba: „Nuomotojas privalo savo sąskaita
daryti kapitalinį išnuomoto turto remontą, jeigu ko kita nenumato
įstatymas arba sutartis." (CK 306 str. l d.) Teisės norma leidžia
santykio dalyviams patiems sutartimi nusistatyti savo teises ir
pareigas tiek dėl remonto atlikimo, tiek dėl daikto duodamų vaisių
paskirstymo remiantis nuosavybės teise. Jeigu šiuo klausimu santykio
dalyviai nepareiškia savo valios, tai galioja pačioje teisės normoje
nustatytos teisės ir pareigos: pirmu atveju daikto vaisiai priklauso
jo savininkui, antruoju atveju kapitaliai remontuoti išnuomotą
turtą — nuomotojo pareiga.
Pagal raiškos būdus dispozicijos yra: 1) paprastosios, 2) aprašomosios,
3) nukreipiamosios; ir 4) blanketinės.
Paprastosios dispozicijos nurodo reguliuojamo santykio dalyvių
teises ir pareigas, tačiau jų neaiškina. Tai dispozicijos, kurių turinys
aiškus iš paties teksto ir nereikalingas papildomo aiškinimo. Pavyzdžiui:
„Privalomojo draudimo taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos
Vyriausybė." (CK 466 str.); arba jau minėta dispozicija: „Teisingumą
Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai." (Konstitucijos 109 str.) Abi
šios dispozicijos yra ne tik absoliučiai apibrėžtos, bet ir paprastos,
nes jose aiškiai pasakyta, kas pirmuoju atveju turi teisę tvirtinti privalomo
draudimo taisykles, antruoju atveju - vykdyti teisingumą.
216