Teises Teorija - Skynet

BENDROJI DALIS
3.1 PRIGIMTINĖ TEISĖ IR TENDENCIJA
JĄ ONTOLOGIZUOTI, ARBA NATŪRALIZMO
IR KONVENCIONALIZMO POLEMIKA TEISĖS SAMPRATOJE
Vartojant prigimtinės teisės terminą, kyla reikalas tikslinti jos sampratą,
nes pažodinė šio termino prasmė gali sudaryti regimybę, kad
individas gimsta jau turėdamas teisę į gyvybę, sveikatą, laisvę ir kita.
O jeigu taip, tai reikėtų pripažinti, kad tos teisės yra ankstesnės
ne tik už valstybę, bet ir už visuomenę, kad jos atsiranda ne iš individų
tarpusavio bendravimo (visuomenės), o iš gamtos (ex neitume),
iš biologinės žmogaus prigimties. Ne visuomenė, o gamta tada būtų
tikrasis ir vienintelis tokių teisių šaltinis, atitinkamai pati teisė tada
būtų ne socialinė, kultūrinė, o biologinė (gamtinė) kategorija.
Į tokias išvadas, regis, orientuotų ir pats lotyniškas jus naturale,
išvertus pažodžiui reiškiantis gamtos teisę. Išeitų, kad teisę į gyvybę,
sveikatą ir t. t. individas įgyja šalia visuomenės ir nepriklausomai
nuo jos. Bet atsidūrusi šalia visuomenės, teisė turi atsidurti ir
šalia pareigos (nes pareiga yra visuomenės reprezentantas asmens
subjektinėje teisėje). Išeitų, kad asmuo turi teises nepriklausomai nuo
to, ar vykdo jas legalizuojančias pareigas. Atsiskirdama nuo pareigos,
teisė, matėme, nustoja būti pati savimi ir virsta savo priešybe -
objektyviąja duotybe, kurios jau negalima nei atimti, nei prarasti. Ją
individas turi nepriklausomai nuo to, kaip elgiasi artimo teisės atžvilgiu.
Šitaip panaikinamas teisės ir privilegijos skirtumas.
Pastanga kildinti teisę ne iš visuomenės, o iš gamtos, laikyti ją
ne socialine, kultūrine, o biologine kategorija faktiškai yra metodologinė
klaida, kuri vadinama teisės ontologizavimu. Ontologizuoti
teisę - tai sutapatinti teisės objektą (gyvybę, sveikatą, kitas biologines
asmens vertybes) su pačia asmens teise į jas ir šitaip supainioti
du semantinius teisės lygmenis - vertybinį su valiniu (norminiu),
gamtinį su visuomeniniu, natūrą su kultūra, daiktą ir veiksmais dėl
jo (to daikto).
Šitaip ontologizavus teisę, gyvybė turi nebesiskirti nuo teisės į
gyvybę, turtas - nuo nuosavybės teisės į tą turtą, mokslas nuo teisės
į mokslą ir t. t. Žodžiu, pasaulis ir metapasaulis arba vertybės ir
santykiai dėl tų vertybių pasidaro tos pačios dimensijos pasauliai ir
tampa tokie tik dėl to, kad pagrįstų subjektinės teisės nepriklausomybę
nuo pareigos, kad paneigtų socialinę teisės prigimtį gamtinės
prigimties suabsoliutinimo naudai.
115