Teises Teorija - Skynet

BENdROJI DALIS
5. l IKIKAPITALISTINĖS,
ARBA NEIŠPLĖTOTOS, TEISĖS STADIJA
Civilizacijos pradžioje nebuvo aiškaus teisių ir pareigų skirtumo, nes
buvo pradinė visuomenės narių lygybė, pagrįsta kolektyviniu darbu ir
kolektyviniu vartojimu. Vartojimo apimtis ir kokybė griežtai nepriklausė
nuo diferenciacijos pareigų, kurių vykdymu buvo kuriami vartojimo
reikmenys. Teisių ir pareigų vienovė ėmė formuotis prasidėjus darbo
specializacijai ir individualiems gamintojų mainams bei iškilus būtinybei
tuos mainus grįsti lygiavertiškumu darbo, įdėto į mainų objektus.
Iš čia - privačiosios teisės pradžia. Jai priešinga tendencija formavosi
ėmus tvarkyti viešąjį visuomenės gyvenimą - pagrindinių socialinių
grupių (klasių) santykius ne teise, o jėgos persvara. Jėga ėmė
daugeliu atvejų savavališkai nustatinėti visuomenės nariams teisių ir
pareigų santykį. Ekonomiškai ar politiškai stiprieji savo pareigas ėmė
perkėlinėti pavergtiesiems. Todėl pirmieji liko be pareigų, antrieji -
be teisių, O galiausiai abi pusės buvo vienodai nužmogintos, nes nepavaldžios
žmoniškumą išreiškiančiai teisių ir pareigų vienovei.
Nuo tos akimirkos viešąjį visuomenės gyvenimą ėmė tvarkyti
ne teisė, o įstatymas, dažnai savivaliaujantis teisės atžvilgiu. Bet kurią
stipriojo savivalę, įformintą įstatymu, imta vadinti „teise". Šitaip
įvyko teisės ir įstatymo išsiskyrimas, dėl kurio ir formavosi etatistinė
teisės samprata, vieninteliu teisės šaltiniu paskelbusi valstybės
(stipriojo) valią. Teisė, kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė, buvo
ilgam užmiršta. Ji susiaurinta iki „teisės principo", taikomo tik
civilinėje, arba, kitaip sakant, - privačiojoje teisėje. Todėl to laikotarpio
visuomenėje kartu funkcionavo dvi teisės sampratos: viena iš
jų teisę suprato kaip stipriojo valią, paverstą visuotinai privalomo
elgesio taisykle, kita - kaip priešingų interesų derinimą kompromisu,
prezumuojant santykio dalyvių lygiateisiškumą.
Pirmajai atstovavo viešoji teisė, antrajai - privačioji teisė (civilinė,
arba „miesto teisė" - jus civile). Privačioji teisė rėmėsi šalių lygiateisiškumu,
mainų lygiavertiškumu bei teisių ir pareigų pusiausvyra,
nes reguliavo turtinius laisvų piliečių santykius (Atėnų, Romos miestų
demokratija). Tuo tarpu socialinių grupių, taip pat piliečių ir valstybės
santykius reguliavo viešoji teisė, kuri rėmėsi etatistine teisės samprata,
jėgos primatu ir santykio dalyvių nelygiateisiškumu. Visiems
privalomo elgesio taisykle galėjo virsti interesas tik tos socialinės grupės,
kuri turėjo jėgos (fizinės, karinės, ekonominės ar politinės) per-
133