Teises Teorija - Skynet

TEISES TEORIJA
Visų teisės šakų privalomumo garantavimas
vienodai veiksmingomis priemonėmis
Ne visų teisės šakų normos yra garantuojamos vienodai veiksmingomis
priemonėmis. Viešosios teisės normų imperatyvai,
pagal Lietuvos įstatymus, yra garantuojami abipuse santykio
dalyvių nauda, jų turtu, o nesant turto - ir asmens laisve, t. y.
pakankamai veiksmingomis priemonėmis. Pavyzdžiui, ATPK
314 straipsnio ketvirtoji dalis leidžia teismo ar pareigūno paskirtą
asmeniui baudą už administracinės teisės pažeidimą pakeisti
administraciniu areštu iki 30 parų, o baudžiamojoje byloje
- įkalinimu iki 90 dienų tais atvejais, kai bauda nubaustas
pilietis neturi turto arba vengia mokėti baudą (BPK 411 str.,
BK 32 str. 5 d.). Tuo tarpu privačiosios (civilinės) teisės normų
imperatyvai garantuojami tik abipuse santykio dalyviu nauda
ir atsakovo turtu. Jeigu atsakovas turto neturi, tai normos
imperatyvas negali būti įgyvendintas. O jeigu taip, tai tos dalies
atžvilgiu civilinės teisės normos jau nėra teisės normos, o
moraliniai pageidavimai.
Visuotinis teisės normų privalomumas reiškia, kad kiekvienas
teisinis imperatyvas privalo būti įvykdytas iki galo - kiekvieną
teisės pažeidimą turi lydėti atitinkamų sankcijų taikymas.
To reikalauja teisėtumas ir teisės pažeidimų baudžiamumo principai.
Tokia yra teisinio privalomumo prigimtis: iš pradžių teisinių
pareigų vykdymas garantuojamas abipuse santykio dalyvių
nauda, savanorišku pareigų vykdymu, o kai šių priemonių
veiksmingumo nepakanka — asmens turtu, o kai ir turto nėra
- teisės pažeidėjo asmens laisve ar kita jo teise. Teisinėje valstybėje
ši garantijų sistema turėtų galioti visai teisės sistemai —
visų teisės šakų (ne tik viešosios) normoms vien dėl to, kad
jos yra teisės normos; priešingu atveju teisės sistema apims
ne tik teisės normas, bet ir pusiau teisės normas. Būtent į teisės
normų virtimą moralinėmis, arba „pusiau normomis", orientuoja
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos (1950 m.) Ketvirtasis protokolas (1963 m. balandžio
16 d., įsigaliojo 1968): „Niekam negali būti atimta laisvė
vien todėl, kad žmogus neįstengia įvykdyti kokios nors sutartinės
prievolės." (l str.) (turėtų būti ne „prievolės", o „parei-
200