Teises Teorija - Skynet

BENDROJI DALIS
2) Kadangi teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės problema čia
iš esmės pakeičiama įstatymo problema: kiekvienas įstatymas - teisinis,
nes nėra įstatymo, kuris neturėtų teisės normų. O koks tų teisės
normų turinys - ne jurisprudencijos reikalas, nes jurisprudencija domisi
ne elgesio taisyklės turiniu, o pačia elgesio taisykle (teisės norma).
Todėl viskas, ką valstybė sukuria kaip visuotinai privalomo elgesio
taisyklę, yra teisinga ir teisėta. Ir tai suprantama, nes teisinis pozityvizmas,
kaip sakyta, pirmiausia orientuotas ne į teisėkūros, o į teisės
taikymo (įgyvendinimo) poreikius. Nesidomint arba menkai domintis
teisėkūros šaltiniais, natūralu nesidomėti ir teisės normų turiniu.
3) Teisė griežtai skiriama nuo moralės. Įpareigojančios teisės normos
esančios nepriklausomos nuo to, jos realizuoja ar ignoruoja moralines
vertybes. Teisiniai pozityvistai neginčijo pažiūros, kad teisės
normos gali rasti atramos moralėje ir kad teisė iš esmės gali būti
vertinama moralės požiūriu. Bet teigė, kad toks vertinimas nėra teisės
mokslo reikalas, nes moralinis teisės vertinimas neturįs poveikio
teisės įpareigojimams. Moralės požiūriu neteisingos teisės normos
vis tiek yra teisė, nes yra privalomos.
Teisiniams pozityvistams egzistuoja tik teisėtumo problema ir
į ją turi sutilpti ir teisingumas, jeigu jis nori išlikti teisės kategorija.
Teisėtumas ir teisingumas - ta pati sąvoka. Šitaip teisė visiškai
perkeliama į valstybės sritį, ji atsiduria šalia visuomenės, pavirsta
formalių straipsnių, paragrafų agregatu, skirtu forminti valstybės
aparato komandas.
4) Teisės ir moralės santykio ignoravimą lėmė tas faktas, kad metodologinė
teisinio pozityvizmo programa buvo tiesiogiai inspiruota
filosofinio pozityvizmo. Buvo skiriami teiginiai, kas yra, nuo to, kas
privalo būti. Būties pasaulis, kaip empirinė tikrovė, yra pažinus, o
privalėjimo pasaulis yra tas, kuris vertinamas kaip „geras", „teisingas",
„privalomas" ir kuris esą neprieinamas pažinimui (vertybių ir
normų agnosticizmas). Pasak pozityvistų, galima įrodyti vienos ar kitos
vertybių sistemos pasirinkimą, galima pritarti tai ar kitai normai,
bet tokia pozicija nesanti mokslinio pažinimo reikalas, nes mokslas
galįs tvirtinti tik tai, kas yra objektyviai „gera", „teisinga", „privalu".
Tuo tarpu šios sąvokos iš prigimties esančios reliatyvios, priklausomos
nuo vertintojo. Vertybių pasirinkimas, kuriam skirta teisė, esąs
kažkieno sprendimas, kai neįmanoma moksliškai įrodyti, kad tam tikra
vertybių sistema yra objektyviai teisinga. Mokslinės refleksijos ob-
81