Teises Teorija - Skynet

TEISĖS TEORIJA
5. TEISĖS SAMPRATŲ ĮVAIROVĖS APIBENDRINIMAS
Vertinant minėtas teisės sampratas, pasakytina, kad kiekviena turi
istorinio, konceptualaus pagrindo egzistuoti, nes teisingai paaiškina
teisę konkrečių istorinių sąlygų atžvilgiu. Konkreti teisės teorija, kaip
rodo istorinė praktika, yra teisinga tiek, kiek ji atitinka tam tikro
meto tam tikros šalies teisinio reguliavimo poreikius, kiek ji įtikinamai
paaiškina praeities ir dabarties teisinius ir socialinius reiškinius,
sutampa su socialinės raidos tendencijomis.
Tai rodo kad ir marksistinės teisės sampratos interpretacija. Kildinusi
teisę iš klasinės visuomenės struktūros, o funkcijas — iš poreikio
įtvirtinti valdančiosios klasės interesus, marksistinė teisės samprata,
kaip sakyta, pagrįstai aiškino praeityje vykusius visuomenės
procesus. Ir tai buvo teisinga iki pat Antrojo pasaulinio karo. Paskui
įvykių raida ir pačios teisės raida, jos paskirtis ir funkcijos pasidarė
nebeapaiškinamos marksizmo požiūriu. Dėl visų socialinių grupių
aktyvėjimo, taip pat dėl didėjančios mokslinės, techninės pažangos,
visuomenės raida po Antrojo pasaulinio karo pasuko ne konfrontacijos
link, o į priešingų interesų konsolidaciją ir kompromisą.
Tai aktualino požiūrį į teisę ne kaip į kovos, o kaip į bendradarbiavimo
ir santarvės įrankį.
Todėl šiandien į teorinių aktualijų priekį aiškinant teisės prigimtį,
paskirtį ir funkcijas išeina visuomeninės sutarties ir solidarumo,
arba socialinių funkcijų, teorijos. R. Z. Lifšicas mano, kad
jų populiarumą lėmė dvi priežastys: l) techninės civilizacijos plėtra,
kai konflikto šalys disponuodamos itin galinga dirbtine jėga,
ypač karine, negali tikėtis valdyti tautų ir teritorijų remdamosi kurios
nors vienos socialinės grupės interesais, jėga slopinti kitų grupių
interesus, nes karinio konflikto atveju iškyla susinaikinimo pavojus,
ypač ginklų arsenaluose pasirodžius visuotinio naikinimo ginklams.
Susinaikinimo grėsmės suvokimas verčia teikti pirmumą ne
konfliktui, ne jėgai, o teisei, bendradarbiavimui ir kompromisui.
Gerovę tenka kurtis remiantis ne kitų žmonių pavergimu, o savo
pačių kultūriniu aktyvumu; 2) tam turėjo reikšmės, kaip minėta, ir
padidėjęs visų socialinių grupių socialinis aktyvumas ginant savo
teises.
Be to, tas pats dirbtinės jėgos (technikos) gausėjimas ir vartojamųjų
verčių gamybos intensyvėjimas bei ūkinės veiklos globalizacija
kelia žmonijai kitą pavojų - aplinkos taršą, kurios intensyvu-
90