Teises Teorija - Skynet

BENDROJI DALIS
lybę ir kartu tik visuomenėje ši pusiausvyra turi prasmės. Žmonės
gali taikiai kartu gyventi tik kai paklūsta savo pačių sudarytai sutarčiai,
nustatančiai kiekvienam teisių ir pareigų pusiausvyrą. Ja asmuo
garantuoja savo teises, nesukeldamas grėsmės kito asmens teisėms.
Teisės visuomeniškumas tuo ir pasireiškia, kad jis visada yra priešingų
interesų derinimas, kai būti reiškia ir būti drauge su kitais.
Subjektinė teisė reiškia paties asmens buvimą, o jos ryšys su pareiga
- jo buvimą drauge su kitais. Socialumas - pati teisės kvintesencija.
Dėl šios teisių ir pareigų pusiausvyros teisė kaip tik pajėgi socializuoti
bei humanizuoti žmonių santykius
1.6 PAREIGA - AUTENTIŠKAS
SUBJEKTINIŲ TEISIŲ ŠALTINIS
Subjektinių teisių ir pareigų vienovės pripažinimas neduoda pagrindo
laikyti konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių subjektinėmis, kaip
kartais manoma. Konstitucijoje yra įtvirtintos ne pačios subjektinės
teisės, o tik asmens teisnumas, t. y. jam iš anksto visuomenės ar
valstybės suteiktas leidimas Įgyti konstitucijoje nurodytą teisę ir kartu
valstybės įsipareigojimas, kad asmens pareigų vykdymu įgyta subjektinė
teisė bus pripažįstama valstybės ir ginama įstatymo. Konstitucija
gali suteikti tik teisnumą ir privilegiją, bet ji niekada negali
teisėtai suteikti subjektinės teisės, nes ši yra tik paties subjekto, vykdančio
pareigas, kūrinys. Valstybės užduotis - netrukdyti asmeniui
susikurti tokios teisės, o kai ji susikurta - pakankamai veiksmingai
ją ginti. Tokia yra tikroji kiekvienos demokratiškos konstitucijos ir
valstybės paskirtis, išplaukianti iš teisių ir pareigų vienovės.
Objektinė teisė virsta subjektine tik pareigai tarpininkaujant.
Šitaip suprantama, teisė ir gali pretenduoti į „laisvės formą ir
matą". Laisvė prasideda subjektinėje teisėje slypinčiu leidimu veikti
savo interesais, o baigiasi pareiga kaip natūralia to leidimo riba. Mūsų
pareigos - tai tas mastas, kuriuo mes netrukdome, padedame kitam
asmeniui būti laisvam. Jeigu pareiga nebūtų laisvės riba, tai tokia
riba turėtų tapti mūsų disponuojama brutali jėga, nes kiekviena
kokybė, kad išsaugotų savo tapatybę, turi būti kuo nors apribota: šiuo
atveju - pareiga arba jėga. Todėl pareigomis neribojama laisvė būtų
susinaikinanti laisvė, nes ji nuolat skatintų ir palaikytų visų karą su
visais, kurio sąlygomis jau nėra nei stabilios laisvės, nei stabilaus
saugumo. Todėl priimtinas požiūris tų autorių (pvz., N. N. Tarusi-
101