Teises Teorija - Skynet

BENDROJI DALIS
Kiekvienas asmuo ir socialinė grupė visuomenėje turi ne teises,
o pareigas - vykdo tam tikrą solidarumo funkciją. Niekas neturi socialiniame
gyvenime kitų įgaliojimų, išskyrus pareigas, kurias jam
uždeda solidarumo norma. Nuosavybės teisė nustoja buvusi individuali
teisė, ji tampanti socialine funkcija, t. y. pareiga palaikyti visuomenėje
solidarumą. Atitinkamai visi valdžios aktai galioja tik tiek,
kiek jie realizuoja (atitinka) solidarumo normą, t. y. palaiko įvairių
socialinių grupių bendradarbiavimą ir santarvę.
Šios vertybės palaikomos visų socialinių grupių teise dalyvauti
valdant valstybę, valdžios decentralizacija ir dalyvavimu sindikatų
veikloje, sindikatų, kuriuose kartu veikia darbininkai ir darbdaviai, priimdami
sprendimus remdamiesi sutartimi. Tokią korporatyvinę valstybę
L. Diugi laikė viršesne už klases, o pačią klasių kovą keičiančią
klasių bendradarbiavimu. Klasinės valstybės epocha turinti baigtis, nes
atmetama pati viešpatavimo idėja - tiek darbdavių, tiek proletarų.
Solidarumo norma L. Dingi interpretacijoje nėra konkretus įstatymas,
o tik metodologinis principas, kuriuo privalanti vadovautis
teisėkūra.
L. Diugi manė, kad teisė, išreiškianti visuomenės solidarią prigimtį,
nėra valstybės nustatyta ir todėl negali būti valstybės atšaukta;
atvirkščiai - ji viršesnė už valstybę ir šiai privaloma. Todėl įstatymų
leidėjas ne kuria, o tik konstatuoja, protokoluoja teisės normas.
Įgyvendinti solidarumą L. Diugi reikalavo socialiai aktyvios valstybės.
Vyriausybės pareiga esanti užtikrinti socialinį solidarumą ir
neleisti nieko, kas yra priešinga solidarumui. Valstybė turinti garantuoti
piliečių teisę į darbą, teisingą atlyginimą, ji privalanti globoti
vaikus, invalidus, senelius, šalinti arba bent riboti darbuotojų išnaudojimą.
Valstybė galinti taikyti prievartą tik siekdama palaikyti solidarumą.
Imdamasi riboti asmens teises, valstybė turi tai daryti visų
asmenų atžvilgiu vienodai. Įgyvendinant valstybinę valdžią, pasak
L. Diugi, turi proporcingai dalyvauti ne tik politinės partijos, bet
ir profesinės sąjungos. Propaguodamas politinės valdžios atvirumą,
jis mėgino minimizuoti socialines priešpriešas ir ieškodamas kompromisų
siekti socialinės taikos, pasukti visuomenės raidą iš revoliucinio
į evoliucinį kelią.
Taigi L. Diugi formuluotoje valstybės ir teisės sampratoje svarbiausia
buvo supratimas, kad teisė kaip socialinė tvarka, o valstybė
kaip tokios tvarkos organizacija turi remtis žmonių solidarumu (tar-
73