Teises Teorija - Skynet

BENDROJI DALIS
rimai ir kuris įpareigoja teisėkūrą atsižvelgti į jį, riboti, valdyti jį tik
tiek, kiek to reikalauja bendra dėl interesų susipriešinusių individų gerovė.
Jis rodė, kad teisė yra ne paprastas socialinis santykis, o santykis
dėl individui būtinų vertybių, kurias jis siekia apsaugoti. Kitaip sakant,
teisės ontologizavimas skatino jurisprudenciją įdėmiau gilintis į teisės
struktūrą, ypač į teisės objektą ir jo reikšmę pačios teisės pobūdžiui.
3.3 NEPRIGIMTA „PRIGIMTINĖ TEISĖ"
Įveikti teisės ontologizavimą - tai atskirti teisės objektą nuo pačios teisės
kaip socialinio santykio. Teisės objektas aiškiai atskiriamas nuo pačios
teisės tose teisės definicijose, kur teigiama, kad „teisė yra tai, kas
yra šalia visuomenės, bet pasireiškia per visuomenę" 51 . Tas „šalia visuomenės"
- tai teisės objektas (pvz., gyvybė, sveikata), o „pasireiškia
per visuomenę" - tai subjektinė teisė (pvz., teisė gyventi), t. y. asmens
santykis su kitais žmonėmis dėl tam tikrų vertybių apsaugos.
Tai, kad subjektinė teisė yra leidimų (teisių) ir įpareigojimų (pareigų)
vienovė, rodo, jog ji yra ne asmens savybė, su kuria būtų galima
gimti, o trivietis santykis, kurį turi sudaryti mažiausiai trys subjektai:
l) subjektinės teisės turėtojas; 2) kiti asmenys, kuriems teisės
turėtojas privalo vykdyti tam tikras pareigas ir jomis legalizuoti savo
teises visuomenėje; 3) valstybė kaip būtinas šio santykio garantas, kad
teisės turėtojas naudosis subjektinėmis teisėmis nepažeisdamas kitų asmenų
teisių, o šie netrukdys jam naudotis jomis.
AB - asmenų A ir B abipusių paslaugu santykis, turintis teisių ir pareigų vienovės
pavidalą.
C - valstybė kaip garantas, kad asmenys A ir B, naudodamiesi savo teisėmis, vykdys
vienas kitam pareigas, legalizuojančias jų teises.
Santykiai CA ir CB -valstybės įsipareigojimas taikyti prievartą asmenims A ir B, jeigu
šie nevykdys vienas kitam jų teises legalizuojančiu pareigų.
51
Žr.: Lukšaitė I. Andrius Volanas XVI-XVII a. Lietuvos visuomenės pertvarkos
kryžkelėse // Volanas A. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1996. P. 39.
1 17