Teises Teorija - Skynet

TEISES TEORIJA
7.4 VIEŠOJI IR PRIVAČIOJI TEISĖ
Kitas horizontalusis teisės šakų integracijos ir diferenciacijos variantas
yra mėginimas skirstyti teisę į viešąją ir privačiają. Teisės šakos
čia grupuojamos pagal tai, reguliuojamo santykio dalyviai yra
piliečiai ar vienas iš jų - valstybė, tuo reguliavimu siekiama įgyvendinti
privatų ar viešąjį (bendrąjį) interesą. Bendrąją piliečių naudą
saugančias teisės šakas imta vadinti viešąja teise, o pavienio asmens
naudą - privačiąja teise.
Šitoks teisės šakų skirstymas ateina iš Romos teisės ir yra pradėtas
Romos teisininko D. Ulpiano (apie 170-228 m. po Kr.). Privačiają
teise jis vadino teisės normas, kurios reguliuoja piliečių tarpusavio
santykius, atsirandančius remiantis savanoriškomis sutartimis.
Viešoji teisė reguliuoja socialinių grupių - patricijų ir plebėjų, vergų
ir vergvaldžių tarpusavio santykius, arba santykius, kur vienas iš
dalyvių yra valstybė. Tokį skirstymą taikė ir Š. Monteskjė knygoje
„Apie įstatymų dvasią".
Vieni autoriai šį skirstymą ir šiandien laiko esminiu (N. I. Matuzovas
ir kt.) 87 , kiti jį ginčija. Anglų jurisprudencija apskritai neskirsto
teisės į viešąją ir privačiąją, o vartoja terminus bendroji teisė
ir teisingumo teisė (teismo arba proceso teisė). Toks teisės skirstymas
nėra aiškiai išreikštas ir JAV jurisprudencijoje.
Autoriai, manantys, kad šis teisės skirstymas yra esminis, grindžia
jį tuo faktu, jog yra normų (konstitucinės, baudžiamosios, proceso,
administracinės, finansų teisės), skirtų užtikrinti visai visuomenei,
valstybei apskritai reikšmingus (viešus, bendrus) interesus, ir
yra normų (civilinės, darbo, šeimos, komercijos, verslo, kooperatinės
teisės), ginančių privačių asmenų interesus.
Minėtas N. I. Matuzovas pateikia tokius privačiosios ir viešosios
teisės apibrėžimus. Privačioji teisė — tai visuma teisės normų,
kurios reguliuoja privačios nuosavybės turėtojųi santykius, atsirandančius
gaminant ir laisvoje rinkoje realizuojant prekes, (Tai iš esmės
civilinės teisės apibrėžimas.)
Viešoji teisė — tai teisės normos, nustatančios valstybinės valdžios
veiklos, parlamentą ir kitą valstybės instituciją sudarymo, ją
darbo, taip pat teisingumo vykdymo tvarką. (Tam tikrų konstitucinės
teisės skyrių apibrėžimo pakartojimas.)
87 / . H. . , A. B.
, 1997. C. 357.
272