Bet kvailas žmogus įgis supratimą, Kai laukinė a - Logos

ANTANAS ANDRIJAUSKAS
tzsche’s, Bergsono ir Freudo idëjø
ákvëpto nomadologinës ir ðizoanalizës
estetikos iðpaþinëjo idëjos bei konceptualinës
nuostatos oponavo kitam átakingam
poststruktûralistinës estetikos variantui
– Derrida dekonstruktyvizmui.
Tai neabejotinai viena konceptualiausiø
antrosios XX a. pusës Vakarø filosofijos
asmenybiø, kurios skelbtø idëjø vieta filosofinës
ir estetinës minties istorijoje
dar laukia teisingo ávertinimo. Pasak
Foucault, jo svarbiausios knygos „taip
iðsiskiria ið kitø, kad jas sunku aptarti.
Todël tik nedaugelis ëmësi ðio uþdavinio.
Manau, ðios knygos ir ateityje vilios
mus sekti jomis, keistai susijusiomis su
Kùossowskio – dar vienas ir iðskirtinis
vardas – kûriniais. Taèiau galbût kada
nors dabartinis amþius bus þinomas
kaip Deleuze’o amþius“ (Foucault,
1970b, p. 885).
Deleuze’as yra neklasikinës filosofijos,
ypaè Kierkegaard’o, Nietzsche’s ir
Bergsono idëjø ðalininkas, filosofijos, kuri
sureikðmina estetikos problematikà,
atstovas. Ji skleidþiasi knygose Diférance
et répétition (Skirtis ir kartotë, 1969),
(Prasmës logika, 1969), Cinéma. 1. L’Image–mouvement,
(Kinas. 1. Vaizdinys–judëjimas,
1983), Cinéma. 2. L’Image–temps,
(Kinas. 2. Vaizdinys–laikas, 1985), Mille
plàteaux (Tûkstantis plato, 1980), Le Pli.
Leibniz et le baroque (Klostë. Leibnizas ir
barokas, 1988) ir Prousto, Sacher-Masocho,
Francis’o Bacono analizei skirtuose
tekstuose. Estetinës problemos gvildenamos
ir kartu su Guattari paraðytoje knygose
Kafka (1975), Capitalisme et Schizophrénie.
T. 1. L’Anti-Oedipe (Kapitalizmas
ir ðizofrenija. T. 1. Anti-Oidipas,
116 LOGOS 42
2005 BALANDIS • BIRÞELIS
1972), T. 2 Mille plàteaux (Tûkstantis
plokðtumø, 1980), Rhizome (Rizoma, 1976),
Qu est-ce que la philosophie? (Kas yra filosofija?,
1991). Daugumoje minëtø kartø
su bendraautoriumi paraðytø darbø neklasikinës
estetikos poveikis susipina su
psichoanalitinës elementais.
Kitaip negu Barthes’as ir Derrida, Deleuze’as
maþiau dëmesio skyrë lingvistinëms
estetikos problemoms, taèiau
Barthes’o idëjø poveikis jauèiamas ir jo
teorinëse konstrukcijose. Nors Deleuze’as
teigë, kad „niekad nesidomëjo metafizikos
áveikimu ar filosofijos mirtimi“,
taèiau, bûdamas Nietzsche’s, Bergsono ir
Freudo sekëjas, kaip ir kiti postmodernizmo
ideologai, iðsaugojo kritiná poþiûrá
á klasikinæ Vakarø màstymo tradicijà.
Joje jis regëjo istoriðkai susiformavusá
represyvø màstymo tipà, ávardytà sàvoka
„filosofija“, kuris jam asocijavosi su
daugybe istoriðkai susiformavusiø dogmatiðkø
poþiûriø, sëkmingai atkertanèiø
nuo autentiðko màstymo perspektyvos.
Deleuze’as puikiai suvokë, kad pasikeitæs
pasaulis, nauja estetinë patirtis,
klasikiniø màstymo principø krizë, naujø
problemø laukø iðkilimas reikalauja
kitokio, universalesnio màstymo stiliaus,
þodyno, kalbinës saviraiðkos formos.
Todël filosofiná tekstà jis traktavo ir kaip
ypatingà detektyvinio romano formà, ir
kaip savotiðkà mokslinës fantastikos atmainà.
Kita vertus, sàvokos konkreèioje
jø sklaidos terpëje pirmiausia turi
spræsti lokalines problemas ir keistis
kartu su sprendþiamais uþdaviniais. Jis
neria á ávairius krizinius, nukrypstanèius
nuo normos kultûros, þmogaus gyvenimo,
estetinës patirties, meno reiðkinius.