Bet kvailas žmogus įgis supratimą, Kai laukinė a - Logos

nalizmas, E. Husserlis kalba apie reiðkinius,
uþ kuriø slypi daikto esmë, o sàmonës
fenomenas yra autentiðka realybë,
besireiðkianti paþinimo aktuose. Pagrindinë
fenomenologinio paþinimo uþduotis
yra iðskirti, paaiðkinti ir apraðyti
fenomenus. Intuicijos duotybëse fenomenologas
mato galutinæ ir neginèijamà
tiesà, þmogaus paþinimo pagrindø pagrindà,
„tai, kas gimsta tiesioginës intuicijos
akte (tarsi daiktas – savo autentiðkoje
realybëje) turi bûti besàlygiðkai suvokta
taip, kaip mums atrodo“ 8 . „Fenomenas“
huserliðkàja prasme turi „savæs
duotybës“, „akivaizdumo“ bruoþà, skiriantá
já nuo paprasto reiðkinio. Pirmiausia
akivaizdumas fenomene iðryðkina
ne paprastà fiziná objektà, bet jo esmæ,
antra – jam bûdinga „saviduotybë“,
„savi-sklaida“. E. Husserlio fenomenas,
ypaè egzistencialistams, reiðkia ir iðsakomas
ðiais þodþiais: sich – selbst –
durch – sich – selbst – zeigende, t. y. „pats –
save – per save – sau – parodomas“.
„Fenomenas“, pasak autoriaus, nëra tiesioginis
realios sàmonës elementas, o
yra fenomenologinë sàmonë, „sukurta“,
„sukonstruota“ fenomenologo, kad visiðkai
ásiskverbus á sàmonës srautà, bûtø
atskleista jos vienetø struktûra.
A. Bergsonas, suabsoliutindamas intuicijos
vaidmená paþinime, gavo reikðmingø
gyvo þinojimo aiðkinimo rezultatø,
bet jo intuicijos samprata iðliko empirinë.
A. Schopenhaueriui intuicija yra
jausminë, kontempliatyvi, nukreipta á
objektyviai esanèius daiktus ir jø iðgyvenimà,
o A. Bergsonui – susiliejanti su
sàmonës tëkme. E. Husserliui netgi tiesioginë
pirminiø duotybiø intuicija në-
MOKSLINË MINTIS
ra jausminë kaip intuityvizme, o jau iðgryninta
ir skaidri, nes akivaizdi áþvalga
gimsta ne ið daikto pajautimo, o ið
daikto esmës, bendros tiesos ir prasminës
struktûros fiksavimo (konstituacijos).
Patyrimo duomenø ávairovë priklauso
nuo to, kiek yra skirtingø intencionalios
sàmonës bûties formø (nuostatø).
Intuicija, atstovaujanti fundamentaliam
paþinimui, galima todël, E. Husserlio
nuomone, kad fenomenologai turi ne
vienà, du , o keletà tiesioginio patyrimo
duomenø, atstovaujanèiø akivaizdumui.
Todël fenomenologinio tyrinëjimo objektu
tampa intencionalûs sàmonës aktai,
besiskiriantys savo bûties specifika. Fenomenologinis
apraðymas prasideda
nuo pirminiø intuicijos duotybiø konstituacijos.
Suvokimo procese intuicija
gaunami pirminiai duomenys yra faktiniai
ir individualûs. Empirinë ir individuali
intuicija paþásta konkretø individualø
objektà, bet tuo sàmonës þiûros
nukreiptumas ir siekiai nesibaigia, nes
intelektinë intuicija eina toliau, á gilumà,
„mato kiaurai“ gyvenimo patirtá, atskleidþia
jos esmæ.
Gyvenimo ir pasaulio tikrovë atsiveria
„jausminëje“ patirties intuicijoje.
„Jausminë“ intuicija nepasiekia fenomenologinio
eidosø pasaulio, jai padedant
tiesiog iðgyvenami sàmonës aktai, kurie
vëliau tampa fenomenologinio tyrimo
objektais. Fenomenologinë eidetinë intuicija
atsiranda esant savitam þiûros rakursui
ir bûtent ið esmës skiriasi nuo kitø
intuicijø, atsirandanèiø kitose nuostatose,
matymuose. Buvimas pirminëje,
„natûralioje nuostatoje“ yra daikto ar
reiðkinio duotybës intuicija. Iðorinio pa-
LOGOS 42
2005 BALANDIS • BIRÞELIS
149